Austrijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 86.38.129.139 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homobot keitimas)
Žyma: Atmesti
Aleksasfi (aptarimas | indėlis)
Eilutė 84:
Prasidėjus Reformacijai, kurios liuteroniškoji kryptis netruko išplisti Vokietijoje, Austrijos Habsburgams svarbiausia tapo suvienyti protestantizmo plitimo suskaidytą Vokietiją ir tuo pačiu įgauti didesnės galios kaip imperatoriams. Reformacijos buvo paveikta ir Austrija bei kitos Habsburgų paveldimosios teritorijos (įskaitant Vengriją ir Čekiją). Nors patys [[Habsburgai]] liko katalikais, provincijos didžiąja dalimi perėjo į liuteronizmą. Maksimilijonas II-asis religiniu požiūriu laikėsi tolerancijos, tačiau valdant Rudolfui II-ajam (1576–1612) prasidėjo katalikiškoji reakcija – protestantai pradėti persekioti. Kontrreformacija Vengrijoje išprovokavo sukilimą, kurio vadai susidėjo su turkais ir siekė atskirti nuo Austrijos [[Transilvanija|Transilvaniją]] ir Aukštutinę Vengriją, o likusiose Habsburgų rankose krašto dalyse reikalavo tikybinės laisvės garantijų. Rudolfo brolis imperatorius Matiasas (1612–1619) palaikė katalikų reakciją ir taip sukėlė revoliuciją Čekijoje (1618 m.).
 
XVI a. pabaigoje [[jėzuitai|jėzuitų]] mokytas [[Imperatorius Ferdinandas II|Ferdinandas II-asis]], kuris valdė Štiriją, Karintiją ir Karniolą įdėjo daug pastangų slopindamas erezijas savo valdomose teritorijose. Kai [[1619]] m. jis buvo išrinktas imperatoriumi po savo pusbrolio [[Imperatorius Matiasas|Matiaso]], Ferdinandas II-asis ėmėsi atversti atgal į katalikybę ne tik Paveldimąsias žemes, bet ir Čekiją bei Vengriją. Ferdinandas II-asis sumušė sukilusius ir sau atskirą karalių ([[Pfalcas|Pfalco]] kurfiurstą Frydrichą) išsirinkusius čekus ties Baltuoju kalnu (1620 m.) ir paskelbė keletą ediktų nukreiptų prieš protestantizmą (pvz., 1629 m. Restitucinis ediktas). Katalikų lygos ir savo generolų Tilly bei Wallenstein kariuomenių padedamas jis tikėjosi visiškai sunaikinti protestantų kunigaikštystes ir sustiprinti savo valdžią. Tačiau jau 1635 m. Ferdinandas II-asis buvo priverstas atšaukti Restitucinį ediktą, o Lužicą atiduoti Saksonijai. Valdant Ferdinando II-ojo įpėdiniui Ferdinandui III-ajam (1637–1657 m.) Habsburgų valdoms buvbuvo sunkiausias laikotarpis, kraštą alino Wallensteino kariuomenė bei įsibrovusios švedų, vėliau prancūzų kariuomenės. Pagal [[Vestfalija|Vestfalijos]] taikos sąlygas Habsburgams teko atiduoti dalį savo valdų Elzase Prancūzijai.
 
Nors atvertimo į katalikybę kampaniją vyko pačiame [[Trisdešimties metų karas|Trisdešimties metų karo]] įkarštyje, kai Habsburgai sunkiai kontroliavo savo imperiją, ši kampanija buvo didžiąja dalimi sėkminga ir imperatoriams pavyko sustiprinti savo paveldimųjų žemių kontrolę, nors Vengrijos niekada ir nepavyko pilnai atversti į katalikybę.