Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Tereoboo, King of Owyhee, bringing presents to Captain Cook by John Webber.jpg|thumb|left|260px|Džono Vėberio 1779 m. piešinys „''Owyhee'' karalius, vežantis dovanas kapitonui Kukui“]]
[[Vaizdas:ChilkootPass steps.jpg|thumb|Aukso ieškotojų vilkstinė Chilkuto perėjoje 1898 metais]]
'''Havajų istorija''' – [[Havajai (salynas)|Havajų salyno]] istorija nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo iki šių laikų. Pirmieji gyventojai, [[polineziečiai]], atvyko į salas apie IV–V a., [[1778]] m. jas atrado kapitonas [[Džeimsas Kukas]]. [[1810]] m. salos suvienytos į [[Havajų Karalystė|Havajų Karalystę]], kuri gyvavo iki [[1893]] m. [[1900]] m. Havajai tapo [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Jungtinių Amerikos Valstijų]] teritorija, nuo [[1959]] m. – valstija.
'''Klondaiko aukso karštine''' ({{en|Klondike Gold Rush}}) vadinamas apie 100 tūkstančių aukso ieškotojų antplūdis į [[Jukonas|Jukono]] regione esantį [[Klondaikas|Klondaiko]] baseiną, Šiaurės vakarų [[Kanada|Kanadoje]] 1896-1899 metais po to, kai vietiniai kalnakasiai šiame regione surado aukso.
 
Dėl tikslaus laiko, kada pirmieji žmonės apsigyveno Havajų salose, mokslininkai nesutaria. Manoma, kad pirmieji gyventojai – polineziečiai iš [[Markizo salos|Markizo salų]], į negyvenamus Havajus atvyko IV–V a., o VIII–IX a. vyko antroji migracijos banga iš [[Taitis|Taičio]]. Atvykėliai iš pradžių įsikurdavo pakrantėse, vėliau kėlėsi ir į salų gilumą. Gyventojų pamažu daugėjo, formavosi vadų vadovaujami valstybiniai dariniai. Havajiečių visuomenė buvo padalinta į 4 klases, primenančias [[Indija|Indijos]] [[Kasta|kastų]] sistemą: vadus, žynius, bendruomenininkus ir vergus. [[Havajai (sala)|Havajų]], [[Maui]], [[Kauai]] ir [[Oahu]] salos kiekviena turėjo savo hierarchiją, kurios viršūneje buvo vadas, kildinamas iš dievybių. Vadai tarpusavyje kariavo ir stengėsi praplėsti savo įtakos zonas, konfliktai nesiliovė iki pat Havajų suvienijimo 1810 m.
1896 m. rugpjūčio mėn. trys žmonės, vadovaujami Džimo Skukumo, indėno iš Tagišų genties, išvyko iš Karkroso gyvenvietės į šiaurę, žemyn pagal Jukono upę ieškoti Skukumo sesers Keitės (Shaaw Tláa)ir jos vyro Džordžo Karmako. Be Skukumo grupelėje buvo jo pusbrolis Čarlis Dousonas, taip pat jo gentainis Petsis Chendersonas. Suradę žvejojusius lašišas Keitę ir Karmaką būrelis žmonių patraukė pas Robertą Chendersoną, atvykėlį iš [[Škotija|Škotijos]], kuris ieškojo aukso Indėnų upėje, į šiaurę nuo Klondaiko. Chendersonas papasakojo Karmakui apie savo paieškų vietą.
 
Manoma, kad pirmieji europiečiai, aplankę Havajus, buvo [[Ispanija|ispanai]], [[1542]] m. plaukę iš [[Akapulkas|Akapulko]] [[Naujoji Ispanija|Naujojoje Ispanijoje]] (dabartinė [[Meksika]]) į [[Filipinai|Filipinus]]. Ispanų archyvuose saugomas jūrinis žemėlapis, kuriame pavaizduotos salos, kurių geografinė platuma sutampa su Havajais, bet ilguma nurodyta apie 10 laipsnių į rytus nuo Havajų. Maui sala žemėlapyje vadinama ''La Desgraciada'' (Nelaimingoji sala), o sala, panaši į Havajus, vadinama ''La Mesa'' (Stalo sala). Į [[Kahoolavė|Kahoolavę]], [[Lanai]] ir [[Molokai]] panašios salos vadinamos ''Los Monjes'' (Vienuolių salomis). Tikslų savo maršrutą iš Meksikos į Filipinus ispanai laikė paslaptyje nuo kitų jūrinių valstybių, o Havajų salomis nesidomėjo – tokiu būdu Havajai ilgą laiką išsaugojo savo nepriklausomybę.
Tuomet Džordžas Karmakas, jo indėnų – tagišų kilmės žmona Keitė Karmak, jos brolis Skukumas Džimas ir pusbrolis Dousonas Čarlis, remdamiesi Roberto Hendersono pasakojimu, pradėjo aukso paieškas Bonanza upėje, kuri buvo vienas iš Klondaiko intakų.
 
Pirmuoju europiečiu, atradusiu Havajų salas, laikomas anglų keliautojas Džeimsas Kukas, išsilaipinęs Kauai saloje 1778 m. [[sausio 20]] d. Naujai atrastas žemes Kukas pavadino Sendvičo salomis savo rėmėjo Sendvičo grafo Džono Montagu (''John Montagu'') garbei (XIX a. šis pavadinimas palaipsniui nustotas vartoti, salas imta vadinti didžiausios salos vardu). Po metų, grįždamas, Kukas apsilankė salose dar kartą ir per konfliktą [[Kealakekua įlanka|Kealakekua įlankoje]] buvo nužudytas čiabuvių.
1896 m. rugpjūčio 16 d. ieškotojai surado turtingus aukso išteklius. Neaišku, kas aptiko auksą: Džordžas Karmakas ar Skukumas Džimas, tačiau oficialiai aukso atradėju buvo pripažintas Džordžas Karmakas, nes paraiška buvo užregistruota būtent jo vardu. Ieškotojai baiminosi, kad valdžia gali nepripažinti vietos indėno aukso atradėju.
 
Po Kuko vizito ir knygų apie jo keliones publikavimo Havajų salos pritraukė daug europiečių ir amerikiečių lankytojų: keliautojų, prekiautojų, [[Banginių medžioklė|banginių medžiotojų]], nuotykių ieškotojų. Šie lankytojai atnešė ligų, kurioms daugelį šimtmečių izoliacijoje gyvenę havajiečiai neturėjo atsparumo. Iki [[1820]] m. dėl ligų, bado ir genčių karų salų gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus.
Karmakas išmatavo keturias žemės juostas, kuriose buvo rasta aukso. Kitą dieną Karmakas užregistravo paraišką policijos poste prie Fortimilio upės žiočių ir žinios apie surastą auksą iš ten greitai pasklido po visas kitas aukso kasyklas palei Jukono upės slėnį.
 
'''[[KlondaikoHavajų aukso karštinėistorija|Daugiau…]]'''
Prie Bonanza upės ėmė plaukti aukso ieškotojų būriai, kurie prieš tai tyrinėjo Fortimylės ir Stiuarto upes ir jose plovė surastą auksą. Atvykėliai greit sužymėjo kuoliukais visą žemę aplink Bonanza, Eldorado ir Hunker šaltinius, aplink kuriuos taip pat buvo rasti aukso klodai. Naujiena greitai pasiekė [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Jungtines Amerikos Valstijas]], kuriose kaip tik tuo metu buvo nuvilniję daug bankrotų, 1893 – 1896 m. biržų panikų, dėl ko šalyje augo bedarbystė. Nemaža dalis žmonių dėl finansinės krizės buvo priversti leistis ieškoti aukso. Šios priežastys iššaukė Klondaiko [[Aukso karštinė|aukso karštinę]]. 1898 m. Klondaiko gyventojų skaičius pasiekė 40000 žmonių. Dėl to grėsė badas.
 
Paraiškos dėl sklypų buvo pradėtos pardavinėti tarp aukso ieškotojų ir spekuliantų už dideles sumas. Prieš pat 1896 m. šventas Kalėdas žodis auksas pasiekė „Circle City“. Nepaisant žiemos, daugelis ieškotojų į Klondaiką atvyko šunų rogėmis skubėdami išpirkti geriausias licencijas.
Išorėje reakcija kol kas buvo vangi. Nors Kanados pareigūnai nusiuntė žinią savo viršininkams į [[Otava|Otavą]] apie ieškotojų radinius ir žmonių antplūdžius, vyriausybė tam neskyrė daug dėmesio. Žiema pristabdė keliones upėmis ir tik 1897 m. birželio mėn. pirmieji laivai išplaukė iš Klondaiko regiono, gabendami šviežiai iškastą auksą ir naujienas apie jo suradimą.
 
'''[[Klondaiko aukso karštinė|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>