Klondaiko aukso karštinė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S →Aukso karštinės pradžia: klaida datoje |
|||
Eilutė 29:
[[File:Seattle Post Intelligencer newspaper front page for July 17 1897 announcing the arrival of the steamer PORTLAND in Seattle from the Klondike gold fields.png|thumb|200 px|right|1897 m. liepos 17 d. Sietlo laikraščio antraštė, skelbianti apie laivo „Portlandas“ išvykimą iš Sietlo į Klondaiką ieškoti aukso]]
Per aukso karštinę apie 100 tūkstančių žmonių bandė pasiekti Klondaiką, ir tik 30–40 tūkstančių tai pavyko.<ref>Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 396. ISBN 0-385-65844-3. </ref> Karštinė prasidėjo 1897 m. liepos 15 d. San Franciske ir po 2 dienų Sietle, kai pirmieji aukso ieškotojai ''Excelsior'' ir ''Portland'' laivais grįžo iš Klondaiko su dideliu aukso kiekiu.<ref>Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 93. ISBN 0-385-65844-3. </ref> [[Spauda]] pranešė, kad viso šiais laivais atgabenta 1 139 000 JAV dolerių vertės aukso (apie 1 milijardą dolerių 2010 m. kainomis). Kaip vėliau paaiškėjo, jo vertė netgi buvo didesnė.<ref name="winslow">Winslow, Kathryn (1952). Big Pan-Out: The Klondike Story. London, UK: Phoenix House Ltd. OCLC 465425340. </ref>
Aukso karštinė sukėlė visuomenėje tokį didžiulį ažiotažą, jog prie aukso ieškotojų srauto prisijungė rašytojai, fotografai, žurnalistai.
Tokį didelį žmonių susidomėjimą rastu auksu lėmė keletas faktorių: JAV finansinio sektoriaus nuosmūkis tuo metu, didelė aukso paklausa pasaulyje bei JAV vakarinės pakrantės uostų suinteresuotumas uostų paklausos padidinimu. Be to, buvo ir psichologinis faktorius: pasak kanadiečių istoriko Pjero Bertono, to meto žmonėms Klondaikas buvo „pakankamai toli, kad būtų romantiškas, ir pakankamai arti, kad būtų prieinamas“.<ref>Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 94–95. ISBN 0-385-65844-3. </ref>
To meto spauda kėlė žmonių susidomėjimą aukso paieškomis. Sietlo laikraščio žurnalistas Erastas Brainerdas (''Erastus Brainerd'') išvystė pasaulinę reklamos kampaniją, kuri Sietlą padarė svarbiausiu aukso ieškotojų aprūpinimo centru ir
Aukso ieškotojai buvo iš viso pasaulio, tačiau daugumą – 60–80 % sudarė amerikiečiai arba neseniai į Ameriką atvykę imigrantai.<ref>Fetherling, George (1997). The Gold Crusades: A Social History of Gold Rushes, 1849–1929. Toronto, Canada: University of Toronto Press. ISBN 978-0-8020-8046-2.</ref> Dauguma buvo tarnautojai ir prekiautojai, neturėję jokios patirties aukso kasyboje. Ieškoti aukso išvyko ir žinomi to meto žmonės: buvęs [[Vašingtonas (valstija)|Vašingtono]] gubernatorius Džonas Makgro (''John McGraw'') kartu su garsiu advokatu ir sportininku Baliotu, Frederikas Burnhamas (''Frederick Burnham''), žinomas amerikiečių skautas ir tyrinėtojas, kuris atvyko iš Afrikos, tačiau buvo pašauktas atgal dalyvauti Antrajame Būrų kare.<ref>Burnham, Frederick Russell (1926). Everett, Mary Nixon (ed.). Scouting on Two Continents. Garden City, New York, US: Doubleday, Page and Company. ISBN 978-1-4179-2318-2. OCLC 407686. </ref>
Tarp tų, kurie dokumentavo aukso karštinę, buvo švedų kilmės fotografas Erikas Hegas (''Eric Hegg''), nufotografavęs kai kurias ikoniškomis tapusias Čilkuto perėjos nuotraukas, ir žurnalistas Tapanas Ednis (''Tappan Adney''), savo tiesioginę patirtį vėliau perteikęs karštinės istorijoje. <ref>Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 275. ISBN 0-385-65844-3. </ref> Į Klondaiką atvyko ir [[Džekas Londonas]], vėliau garsus amerikiečių rašytojas, kuris Klondaike dirbo aukso ieškotojų pagalbininku. <ref name="winslow"/>
| |||