Vasilijus Kandinskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vasilijaus tėvai buvo muzikalūs, grojo [[pianinas|pianinu]] ir [[citra]], tad Vasilijus dar vaikystėje išmoko groti pianinu ir violončele. Jo artumas su muzika iš mažų dienų padarė didelę įtaką kūrybai. Neveltui daug jo nupieštų paveikslų pavadinimų susiję su muzika („Kompozijos“„Kompozicijos“, „Improvizacijos“ ir kt.). Taip pat pasakojama, kad jis būdamas vaikas domėjosi ir kitomis meno rūšimis: rašė eilėraščius, mėgo piešti.<ref>[http://www.ibiblio.org/wm/paint/auth/kandinsky/ Trumpa V. Kandinskio biografija ir kūrybos apžvalga]</ref>

Baigęs mokyklą (1886–1892 m.) jis studijavo [[teisė|teisę]] ir ekonomiką [[Maskvos universitetas|Maskvos universitete]]. 1889 metais buvo komandos narys, pasiųstos į šiaurės vakarų Rusiją, [[Vologda|Vologdos]] provinciją, tirti vietinių gyventojų [[Komiai|komių]] gyvenimo būdo, studijuoti jų teisės sistemą. Manoma, jog vietinių menas, jų namų įrengimo ypatumai sąlygojo spalvų ir formų raiškos ypatybes ankstyvojoje V. Kandinskio kūryboje, pavyzdžiui, ryškios, gyvos spalvos sudarančios kontrastą su tamsiu fonu. Vieni iš tokio tipo paveikslų yra „Volgos daina“<ref> [http://www.abstract-expressionism.org/Volga-Song.html Paveikslas „Volgos daina“] </ref> (1906), „Jojanti pora“<ref> [http://www.usc.edu/schools/annenberg/asc/projects/comm544/library/images/589.html Paveikslas „Jojanti pora“]</ref> (1906), „Spalvotas gyvenimas“ (1907).<ref> [http://www.artinspiration.org/painting_show.php?id=199 Paveikslas „Spalvotas gyvenimas“]</ref>

1893 m. jam buvo pasiūlyta dirbti Maskvos universiteto Teisės fakultete, vėliau gavo pasiūlymą tapti [[Tartu universitetas|Tartu universiteto]] ({{et|Tartu Ülikool}}) [[romėnų teisė]]s profesoriumi. Nežiūrint profesinės sėkmės ir perspektyvų, būdamas maždaug 30-ies V. Kandinskis nusprendė tapti menininku.

Gyvendamas Vokietijoje V. Kandinskis grynino savo idėją apie „bendravimą“ tarp meno kūrinio ir žiūrovo, laikydamas tai tam tikru rezonansu. Jis rašė, kad „Spalva yra jėga, kuri tiesiogiai daro įtaką sielai. Spalva yra klavišai, akys plaktukai, o siela - pianinas su stygomis. Menininkas yra grojanti ranka, kuri liesdama vieną arba kitą klavišą, sukelia vibracijas sieloje“. Šiuo meninio vystymosi periodu V. Kandinskis pradėjo skirstyti savo darbus į kategorijas: '''"Įspūdžius"''' (kuriuose dar galima įžvelgti objektų panašumą su realiuoju pasauliu), '''„Improvizacijas“''' (kur abstrakčiai perteikiamos spontaniškos emocinės reakcijos), '''„Kompozicijas“''' (kurios yra svarbiausi kūriniai, sukurti tik po kruopštaus pasiruošiamojoparuošiamojo darbo – V. Kandinskis per savo gyvenimą yra sukūręs tik apie 10 tokių „Kompozicijų“).

[[1917]] metais jis vedė maskvietę Niną Andrevskają (kuri, beje, buvo rusų generolo dukra) ir, nors poros amžiaus skirtumas buvo didelis, santuoka buvo itin nusisekusi. Kadangi Kandinskis gerai įsikūrė Maskvoje, jis stengėsi vėlei integruotis į šalies kultūrinį gyvenimą. Tai skatino ir tuometinė sovietinė valdžia, norėjusi į savo pusę patraukti žymaus avangardininko simpatijas. Per sudėtingus [[Rusijos reoliucija|Rusijos revoliucijos]] metus menininko kūryba svyravo tarp pusiau abstrakčių darbų, impresionistinių gamtovaizdžių bei romantiškų fantastinių piešinių. Abstrakčiuose darbuose geometrinės formos tapo dažnesnės. Šitai galima paaiškinti tiesiog pribrendusiu natūraliu supaprastinimo siekiu menininko kūryboje bei tuo metu Maskvoje vyravusiomis modernaus meno nuotaikomis ir „madomis“<ref>[http://www.wassilykandinsky.net/ Internetinė svetainė apie V. Kandinskį]</ref>, [[1918]] metais Kandinskis tapo Maskvos dailiųjų menų akademijos dėstytoju, o 1919-aisiais įkūrė Meninės kultūros institutą. ir tais pačiais metais tapo Maskvos vizualinės kultūros muziejaus direktoriumi. Jis prisidėjo įrengiant 22 muziejus buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje, 1920 metais tapo Maskvos universiteto dėstytoju, 1921 įkūrė Rusijos meno mokslų akademiją<ref>[http://www.britannica.com/EBchecked/topic/310922/Wassily-Kandinsky/3834/Russian-interlude Straipsnis iš „Encyklopedia Britannica“ apie gyvenimo periodą sugrįžus į Rusiją]</ref>.

Menininkas turėjo nutraukti savo produktyvią veiklą ir emigruoti su žmona į Vokietiją, kai jo požiūris susikirto su oficialiai valdžios kultivuojamomis meno teorijomis (populiarus tapo [[socialinis realizmas]]), netrukus prasidėjo stiprus spaudimas menui. V. Kandinskio darbai ilgam laikui buvo pašalinti iš Sovietų sąjungosSąjungos muziejų .

1933-aisiais Kandinskis įsikūrė netoli [[Paryžius|Paryžiaus]], tapo Prancūzijos piliečiu ir čia gyveno likusią gyvenimo dalį. Vis dėlto tai buvo didelio nusivylimo laikas menininkui. Šio laikmečio darbai buvo dažnas to meto diskusijų objektas: jie neįtiko Paryžiaus mokyklai ir jos pasekėjams, ypač vertinusiems tuo metu išpopuliarėjusį [[Siurrealizmas|siurrealizmą]] (kuris taip pat paveikė ir Kandinskio kūrybą). Vis dėlto, nors Paryžiaus meno bendruomenė, paveikta meno patriarchų, dažnai atsiliepdavo kritiškai, jaunoji karta juo žavėjosi. Menininko studija dažnai buvo lankoma tokių menininkų kaip [[Choanas Miro|Ch. Miro]], [[Hans Arp|H. Arpo]], [[Magnelis|Magnelio]].<ref> [http://www.ibiblio.org/wm/paint/auth/kandinsky/ Trumpa V. Kandinskio biografija ir kūrybos apžvalga]</ref>. Paryžiaus kūrybos periodu Kandinskis atsiribojo nuo senų technikų, nukrypdamas nuo neskaidomų figūrų link paveikslų egzistavusių kaip spalva, linija bei forma. Menininkas nenustojo tapyti beveik iki pat savo mirties. Mirė jis [[Neuilly-sur-Seine|Neuilly - sur-Seine]] mieste [[1944]] metais, palikęs apie pusantro šimto paveikslų bei daugiau nei du šimtus akvarelių.