Žygimantas Senasis: Skirtumas tarp puslapio versijų

1512 m. buvo išleistos naujos valstybės karinės gynybos taisyklės: Lenkija (be Lietuvos) buvo padalinta į penkias apskritis, bajorai iš kiekvienos apskrities kas penkeri metai turėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje, save pilnai išlaikyti ir aprūpinti. Atsisakantys tarnauti turėjo įnešti tam tikrą mokestį, vengiantys šios priemvolėsprievolės galėjo susilaukti turto konfiskacijos. Be to, Žygimanto buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Kita svarbi finansinė-karinė reforma buvo Žygimanto patvirtinta 1527 m. Seime: buvo nuspręsta per ypatingasiasypatingąsias komisijas įvertinti pajamas iš žemių; duoklių rinkėjams paskirtas atlyginimas, kad nebebūtų turto prievartavimo ir iždo grobstymo; kiekviename paviete įgaliotas pareigūnas turėjo atrinkti iš bajorijos tinkamus karinei tarnybai, vesti juos į nustatytą vietą, stebėti, kad būtų laikomasi disciplinos bei mokėti algas. Abi šios reformos nebuvo pilnai įgyvendintos dėl didikų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Bajorijos vaidmuo buvo didinamas Seimų sprendimais, kurias buvo apribotos miestiečių ir valstiečių teisės. Pagal 1520 ir 1521 m. seimų nutarimus kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo anksčiau turėtų privilegijų turėjo vieną dieną per savaitę dirbti ponų žemėje. [[1529]] m. LDK priimtas [[I Lietuvos Statutas]].

Užsienio politikoje dominavo Maskvos problematika. Žygimanto valdymo metais su [[Maskva]] buvo kariauta tris kartus. Nuo 1512 m. iki 1522 m. su pertraukomis trukęs karas baigėsi Smolensko praradimu. Po trečiojo karo (1534–1537) Maskvai atiteko Sebežas ir Zavoločjė. Krymo totoriai, nepaisant duoto pažado mokėti duoklę ir toliau tęsė siaubiamuosius pietinių Lenkijos sričių antpuolius. Vienos suvažiavime 1515 m. Žygimantas sudarė sąjungą su Maksimilijonu I, kuris pažadėjo palenkti Vasilijų III sudaryti taiką su Lenkija bei priversti Vokiečių ordino magistrą prisiekti Žygimantui. Imperatoriui savo pažadų netesėjus, Žygimantas 1520 m. pradėjo karą su Vokiečių Ordinu, kuris ėjosi sėkmingai. Iki galo pergale Žygimantas nesugebėjo pasinaudoti ir pasitenkino tuo, kad paskutinis Ordino magistras davė jam vasalinę priesaiką (1525 m.). Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į [[Čekija|Čekiją]] ir [[Vengrija|Vengriją]] po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas [[Habsburgų dinastija|Habsburgams]].