Liudvika Didžiulienė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Liudvika Didžiulienė -– Nitaitė''' (slapyvardis -– '''Žmona'''), [[1856]] m. [[balandžio 21]] d. [[Robliai|Robliuose]] ([[Rokiškio rajonas|Rokiškio raj.]]) -– [[1925]] m. [[spalio 25]] d. [[Griežionėlės]]e) -– [[Lietuviai|lietuvių]] rašytoja, visuomenės veikėja.

Dešimties vaikų, iš kurių du mirė maži, tarp jų -– dukterų -– rašytojos Vandos Albrechtienės ([[Vincas Kapsukas|Vinco Mickevičiaus -– Kapsuko]] pirmoji žmona) ([[1881]] -– [[1941]] m.), Aldonos Kazanavičienės ([[1889]] -– [[1970]] m.), Onos Sketerienės ([[1878]] -– [[1960]] m.), ir sūnų -– Algirdo Severino (g. [[1888]] m., [[1916]] m. žuvo fronte [[Rumunija|Rumunijoje]]), [[Antanas Didžiulis|Antano]] ([[1883]] -– 1960 m.) ir [[Vytautas Didžiulis|Vytauto]] ([[1881]] -– [[1956]] m.) Didžiulių motina.

Mokėsi privačiai, anksti pradėjo skaityti ir rašyti. [[1876]] m. ištekėjo už senos lietuvių [[Bajorai (luomas)|bajorų]] giminės palikuonio, bibliografo, [[tautosaka|tautosakos]] rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo [[Stanislovas Didžiulis|Stanislovo Didžiulio]]. Jos namuose lankydavosi [[Antanas Baranauskas]], [[Jonas Jablonskis]] ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime -– moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio.

[[1896]] -– [[1907]] m. kartu su vaikais gyvendama [[Mintauja|Mintaujoje]] įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį -– pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Pensionate, mokydamiesi Mintaujoje, gyveno [[Antanas Smetona]], [[Juozas Vaičkus]], [[Juozas Tūbelis]], [[Konstantinas Jasiukaitis]], [[Justinas Vienožinskis]] ir kiti būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjai.

Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, o prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|karui]], išvyko pas dukterį, [[1915]] -– [[1924]] m. gyveno [[Jalta|Jaltoje]]. Ten [[1917]] m. atvyko ir vyras. 1924 m. su šeima grįžo į Griežionėlių dvarą.

Stambiausias ir vienas reikšmingiausių Didžiulienės grožinės prozos kūrinių -– [[apysaka]] „Atgajėlė“ (parašyta apie [[1895]] m., išspausdinta „Žvaigždėje“ [[1904]] m.). Tai gana sentimentalus pasakojimas apie sulenkėjusių nuskurdusių bajorų Daugelevičių atžalos Amelijos ir tautiškai susipratusio inteligento, neturtingų valstiečių sūnaus Jono Strazdo meilę.

Gerai pažindama dvaro aplinką ir iš jos kilusią inteligentiją, Didžiulienė matė jos dalies pastangas dalyvauti tautiniame, visuomenės švietimo ir kultūrinimo darbe ir visaip tas pastangas rėmė. Tokia visuomenininkė yra ir Amelija. Ji atmeta tuščiagarbio, švaistūno dvarininkaičio Makso meilę ir pasirenka Joną Strazdą, kurio senelius kadaise mirtinai užplakė jos protėvis. Taip rašytoja propaguoja luominio susitaikymo idėją vardan kilnaus tikslo -– tautinio atgimimo.

Rašytojai nesvetimas [[didaktizmas]] -– teigiamų veikėjų lūpomis ji dažnai išsako savo pačios mintis. Didžiulienės kūryba svarbi ne tik savo visuomeniškumu. Jos kūrinių, parašytų rytų aukštaičių tarme, žodynas yra daug švaresnis už pirmtakų, ji viena pirmųjų įvedė į [[literatūra|literatūrą]] iš liaudies kilusio lietuvio inteligento paveikslą, kurį vėliau raiškesnį ir meniškesnį sukūrė [[Lazdynų Pelėda]], [[Antanas Vienuolis]] ir kiti.