Ramana Maharšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šri Ramana Maharšis''' ({{ta|இரமண மகரிசி}}, {{sa|रमणमहर्षिः|Ramaṇa MahaṛṣiMahar̥ṣi}}, [[1879]] m. [[gruodžio 30]] d. – [[1950]] m. [[balandžio 14]] d.) – [[tamilai|tamilų]] kilmės žymus Indijos [[guru|dvasinis mokytojas]], [[Advaita vedanta|advaitavedantos]] filosofijos atstovas, dvasinės literatūros kūrėjas. Tikrasis vardas – Venkataramanas Ijaras. Vėliau jį pavadino [[Rišis|Maharšiu]] (kas reiškia „didysis išminčius“), o Ramana yra sutrumpinimas iš Venkataramanas.

[[FileVaizdas:Sri Ramana Maharshi in 1902.jpg|thumb|left|180px|Ramana 1902  m.  – anksčiausia žinoma jo nuotrauka]]

Nuo [[1916]] m. iki savo mirties [[1922]] m. su Ramana gyveno jo motina Alagamal. Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta šiva-linga, pavadinta Matribhūtešvara („Motina Tapusysis Viešpats“). Šioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana, o [[1939]] m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas. Į ašramą pas Ramaną ėmė plūsti ne tik indai, bet ir vakariečiai (pirmasis [[1911]] m. jį aplankė [[teosofija]] besidomėjęs britų tarnautojas Frankas H. Hamfrisas, vėliau – žymus britų rašytojas [[W. Somerset Maugham|V. Somersetas Mohamas]]). Ramana rūpindavosi ašrame apsigyvenusiais gyvūnais – karvėmis, beždžionėmis, šunimis, paukščiais. Ypač mėgo ašrame gyvenusią karvę Lakšmę, kuri, jo teigimu, irgi patyrusi samadhį. Ramana Maharšis visą gyvenimą praleido savo [[ašramas|ašrame]], niekur iš Arunačalos nevyko.<ref>{{HindAZ|Ramana Maharṣi|180–181}}</ref> Laiką leido priiminėdamas svečius, skaitydamas, durstydamas lapų lėkštutes, ruošdamas daržoves.

[[FileVaizdas:Sri-Ramana-Sramam-photo46.jpg|thumb|left|240px|Ramanos ašramas]]

Nors Ramana mažai komunikavo su išoriniu pasauliu, jo pagrindinis aukščiausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo "Summa„Summa Iru"Iru“ arba "būti„būti esaties tyloje"tyloje“. Žmonės kurie sugebėdavo, šventojo akivaizdoje, išlaikyti ramų protą, be pastangų patirdavo Esaties Tikrovę. Kitiems, sunkiai suvaldantiems nerimąstingą protą, Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Aukščiausiajam metodus. Savistabos metodo esmė yra nenutrūkstama dėmesio koncentracija į savąjį "aš"„aš“, pasitelkiant klausimus: "kas aš? " arba "iš kur ši aš mintis apsireiškia? ". Klausimai tėra priminimas ir neturėtų būti kartojami kaip mantros, tai pagalbinė priemonė, sugražinanti dėmesį nuo išorinio pasaulio objektų atgal į "aš"„aš“ subjektyviąją patirtį. Šios praktikos tikslas yra nenutrūkstamas savojo "aš"„aš“ stebėjimas ir koncentracija, siekiant izoliuoti ego, kuris negalėdamas identifikuoti savęs su išoriniais objektais ir mintimis galiausiai išnyksta Savastyje (Būtyje-Žinojime-Palaimoje). Atsidavimo Aukščiausiajam metodo esmė yra sugebėjimas laipsniškai atiduoti savo gyvenimo vadžias į Dievo arba Guru rankas. Atsidavusysis atsižada "aš"„aš“ ir "mano"„mano“ jausmo, stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai. Tokio ryžtingo pasitikėjimo ir begalinės meilės (premos) vandenyne "aš"„aš“ panyra į Aukščiausiąjį (Būtį-Žinojimą-Palaimą). Ramanos filosofijoje Guru, Dievas ir Savastis yra viena ir reiškia tą patį. Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi Savasties pažinime – t. y., nenutrūkstamame savojo "aš"„aš“ stebėjime, siekiant sužinoti iš kur apsireiškia „aš“ mintis. Ramanos teigimu, savirelaizacija nėra siekiamybė  – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė ([[atmanas]]), tačiau nuolatinė trauka išorinio pasaulio objektams neleidžia išvysti nuolat egzistuojančios Tikrovės (Būties-Žinojimo-Palaimos). [[Protas]], jo kuriami įvaizdžiai apie save ir pasaulį  – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.

* [http://www.sriramanamaharshi.org/ Oficiali SriŠri RamanasramamRamanašramo svetainė]