23:10, 2 gruodžio 2006 versija taisyti Lazdynas (aptarimas \| indėlis) 51 001 keitimas naujas		19:41, 1 kovo 2007 versija taisyti anuliuoti Lang-Bot-as (aptarimas \| indėlis) 106 625 keitimai S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas) Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: '''Lenkijos Karalystės Seimas''' -– [[Viduramžiai\|viduramžių]] [[Lenkija\|Lenkijos]] [[parlamentas]], iki [[1493]] m. veikės neformaliai, o nuo [[1569]] m. tapęs [[Abiejų Tautų Respublikos Seimas\|Abiejų Tautų Respublikos Seimo]] dalimi. == Istorija == Seimo užuomazga -– XV a. pradžioje pradėję rinktis [[bajorai\|bajorų]] ir laisvųjų miestiečių suvažiavimai, kuriuose kartu su Karaliaus taryba buvo aptariami aktualūs klausimai. Rinkosi kartą per metus [[Petrikavas\|Petrikave]] (''Piotrków Trybunalski''). Iš pradžių delegatai nebuvo renkami, vėliau, atsiradus daugiau norinčių išdėstyti savo nuomonę bajorų, buvo pradėti šaukti žemių [[seimelis\|seimeliai]], kuriuose būdavo išrenkami ir atstovai į Seimą. Seimo stiprėjimą [[Lenkijos Karalystė]]s valstybinėje santvarkoje lėmė privilegijos, kurias periodiškai, dažniausiai išrinkus naują karalių, gaudavo bajorai (šlėktos). Iš daugelio privilegijų savo reikšme išsiskyrė [[1454]] m. Nešavos privilegijos, kurios draudė karaliui įvesti naujus mokesčius, skelbti visuotinę bajorų mobilizaciją be vietinių seimelių sutikimo. Karalius įsipareigojo skaitytis su bajorų nuomone dėl mokesčių ir karo skelbimo, bet ir turėjo pradėti tarpusavio konsultacijoms į seimelius siųsti savo pareigūnus, nes sustiprėjus seimeliams sumažėjo bajorų dalyvavimas ankstyvajame bendrame Seime, kuriame dalyvauti galėjo visi panorėję bajorai. Toks karaliaus ir bajorų interesų derinimas ilgai trukdavo, dėl to nuo XV a. pabaigos tapo įprasta seimelių atstovus atsiųsti į visos valstybės suvažiavimus (seimus). Tokiuose suvažiavimuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius. Eilutė 13: Svarbus Lenkijos Seimo vystimosi etapas buvo [[1505]] m. [[Radomas\|Radomo]] Seimo konstitucija, vadinamoji ''Nihil novi'', kuri nustatė, kad be Seimo sutikimo negalima priimti jokių naujų įstatymų: „Dabar ir ateityje mes ir mūsų įpėdiniai nieko naujo negalės priimti, kas būtų negarbė ir našta Respublikai, atneštų žalos individams, siektų pakeisti bendrąją teisę ir viešąją laisvę, be bendro senatorių ir žemių pasiuntinių pritarimo“. [[1569]] m. [[liepos 1]] d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją -– Liublino unija. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės išlaikė savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, bendrą valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, nors ir su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais apsikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki [[1791]] m. [[gegužės 3]] d. [[Gegužės 3 Konstitucija\|Konstitucijos]], paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Žygimantas Augustas]]. Pagal Liublino uniją ir pagal [[1588]] m. priimtą [[III Lietuvos Statutas\|III Lietuvos Statutą]] įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Be to, Seimo kompetencija buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Tiesa, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas dažnai susirinkdavo atskirai, o jeigu jo posėdžiuose dalyvaudavo karalius, priimti įstatymai įsigaliodavo visoje šalyje.

Lenkijos karalystės Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų