Hamletas: Skirtumas tarp puslapio versijų

''Hamleto'' tipo legendos yra taip dažnai aptinkamos (pavyzdžiui: Italijoje, Ispanijoje, Skandinavijoje, Bizantijoje ir Arabijoje), kad centrinė „herojaus-bepročio“ tema turbūt yra indoeuropiečių kilmės. <ref>Saxo and Hansen (1983, 36–37).</ref> Galima įvardinti kelis senovinius ''Hamleto'' pirmtakus. Vienas jų yra nežinomos autorystės skandinavų Hrolf Kraki Saga. Šioje sagoje nužudytas karalius turi du sūnus – Hroar ir Helgi – kurie, skirtingai nei Šekspyro ''Hamlete'', didžiąją istorijos dalį praleidžia ne vaizduodami pamišimą, o persirengę ir slapstydamiesi už išgalvotų vardų.<ref>Saxo and Hansen (1983, 16–25).</ref> Antrasis ''Hamleto'' prototipas sutinkamas romėnų legendoje apie Brutą, kuri buvo įamžinta dviejuose skirtinguose veikaluose lotynų kalba. Pagrindinis legendos veikėjas Liucijus (vardo reikšmė: „spindesys, šviesa“) persivadina Brutu („bukas, kvailas“) ir apsimeta kvaileliu, kad išvengtų savo tėvo ir brolių likimo. Galiausiai jis užmuša karalių Tarkvinijų, savo šeimos žudiką. XVII a. akademikas Torfaeus lygino islandų herojų Amlodi ir ispanų herojų princą Ambales (iš ''Ambales sagos'') su Šekspyro ''Hamletu''. Jis įvardijo keletą panašumų: princas apsimetė bepročiu, atsitiktinai nužudė karaliaus patarėją jo motinos miegamajame ir galiausiai užmušė savo dėdę.<ref>Saxo and Hansen (1983, 5–15).</ref>

 

 

[[Vaizdas:The Spanish Tragedy.jpg|thumb|upright|left|Thomas Kyd knygos ''Ispaniškoji Tragedija'' viršelis]]