Sofoklis: Skirtumas tarp puslapio versijų

# ''[[Antigonė (Sofoklis)|„Antigonė“]]'' (Ἀντιγόνη), ~ 442 m. pr. m. e. Iškeliamos humaniškumo idėjos.„Antigonėje“ nagrinėjamos įvairios problemos – abejonės politiniais [[įstatymas|įstatymais]], konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams, taip pat [[lytis|lyčių]] dominavimo ir nuolankumo aspektai, pareigos jausmas.

 

Nors [[siužetas|siužetą]] Sofoklis ėmė iš [[padavimas|padavimų]], tačiau padavimuose jis matė nebe [[graikų dievai|dievus]] ir [[titanai|titanus]], kaip Eschilas, o žemės žmones. Jį žavėjo ne didingumas, o gyvenimo darnumas ir [[harmonija]], jo vaizduojamų žmonių vidus ne itin sudėtingas. Vienuose vyrauja pavydas, užsispyrimas, kerštingumas, kituose – valios tvirtumas, šeimos, artimųjų ir artimo meilė, pareigos jausmas, tiesumas – ypatybės, būdingos žmogaus širdžiai visais amžiais. Iškeldamas šiuos būdo bruožus, Sofoklis sukūrė nemažai nesudėtingų, bet stipriai apibrėžtų charakterių. Aischilo tragedijų veikėjai – [[milžinas|milžinai]] ir [[titanai]], idėjų įsikūnijimas, Sofoklio – žmonės, kokie turėtų būti: švelnesni, spalvingesni ir realesni, tačiau jie nėra taip smarkiai blaškomi aistrų, kaip [[Euripidas|Euripido]] [[tragedija|tragedijų]] [[personažas|personažai]]. Sofoklio žmonės tokie, kokie yra tikrovėje.