Formaliai Duklja įėjo į Bizantijos imperijos sudėtį. Jos županai arba viduramžių Dukljos genčių vadai Bizantijos pavaldume buvo iki X a. antrosios pusės, kai pripažino savo kunigaikščio valdžią. Pastarasis Bizantijos vasalu išliko iki XI a. penktojo dešimtmečio.
Apie slavų genčių istoriją Juodkalnijos teritorijoje X a. vid. praneša Bizantijos imperatorius [[Konstantinas VII Purpurinis]]. Pasak jo aprašymo tarp [[duresis|Dračo]] ir [[kotoras|kotoroKotoro]] buvo dukljosDukljos sritis, į šiaurę nuo jos - Travunija. jisJis dar mini tris miestus, buvusius Dukljos vidinėse teritorijose. Dukljos pakrantėje nuo Antikos buvo kotoroKotoro, [[budva|Budvos]], [[Ulcinis|Ulcinio]] ir [[škoderis|Skadaro]] miestai.<ref>Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. — М.: Издательство АН СССР, 1963. — Т. I. — 62 c.</ref> Pajūrio miestų gyventojai buvo daugiausia romanizuoti ilyrai. Krikščionybė serbų žemės galutinai įsitvirtino IX a. II pusėje.<ref>Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. — М.: Издательство АН СССР, 1963. — Т. I. — 63 c.</ref>. Pasak Konstantinio VII Purpurinio šioje Balkanų dalyje serbų gentys, įskaitant ir Dukljos gyventojus "tapo savarankiškais ir nepriklausomais" (nuo Bizantijos).<ref>Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. — М.: Издательство АН СССР, 1963. — Т. I. — 64 c.</ref>
