Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 45:
Pavadinimus ''Getwese, Getuese, Gettae'' K. Būga laiko vokiečių iškraipymu, patekusiu per gudų kalbą. Iškraipymą nulemia ir tai, kad viduramžių kronikininkai jotvingius susieję su antikiniuose šaltiniuose minimais Padunojo getais.<ref>Kazimieras Būga. ''Raštai'', III t. Vilnius: 1961. p. 126–156.</ref>
== Archeologiniai šaltiniai ==
Sūduvių (akmenų pilkapių) kultūra pietinėje Užnemunėje ir dab. Lenkijos šiaurės rytuose aptinkama pirmaisiais mūsų eros amžiais. IV a.-VI a. ji išplinta į dešinįjį Nemuno krantą tarp Merkio ir Strėvos (kur lokalizuojama dainavių gentis<ref name=list287>G.Zabiela (red.) Lietuvos istorija. II t. Geležies amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2007. P.287.</ref>).
Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano [[pilkapiai|pilkapiuose]], kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu [[Suvalkai|Suvalkų]], [[Augustavas|Augustavo]], [[Balstogė]]s, [[Alytus|Alytaus]], [[Kobrinas|Kobrino]] apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas [[Jotvingių pilkapio draustinis]]. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma [[Gardinas|Gardino]], [[Valkaviskas|Valkavisko]], [[Slanimas|Slanimo]], [[Ščiutinas|Ščiutino]], [[Eišiškės|Eišiškių]], [[Dieveniškės|Dieveniškių]] ir [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių [[Borisovas|Borisovo]] apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto [[Polockas|Polocko]] kunigaikštystės kariaunos [[1102]] m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.▼
Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.▼
== Istorija ==
eilutė 61 ⟶ 68:
== Jotvingių palikimas ==
▲Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano [[pilkapiai|pilkapiuose]], kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu [[Suvalkai|Suvalkų]], [[Augustavas|Augustavo]], [[Balstogė]]s, [[Alytus|Alytaus]], [[Kobrinas|Kobrino]] apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas [[Jotvingių pilkapio draustinis]]. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma [[Gardinas|Gardino]], [[Valkaviskas|Valkavisko]], [[Slanimas|Slanimo]], [[Ščiutinas|Ščiutino]], [[Eišiškės|Eišiškių]], [[Dieveniškės|Dieveniškių]] ir [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių [[Borisovas|Borisovo]] apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto [[Polockas|Polocko]] kunigaikštystės kariaunos [[1102]] m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.
▲Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.
Dėl [[jotvingių kalba|jotvingių kalbos]] išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja [[XVI a.]] ir [[XVII a.]] sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse [[Belovežo giria|Belovežo girios]] vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir [[XX a.]] I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas [[1978]] m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis [[Narevo pagonių šnektų žodynėlis|lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis]].
| |||