Elfai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Elfai''' – [[germanai|germanų]] ir [[skandinavai|skandinavų]] mitinės būtybės, išlikusios šiaurės [[Europa|Europos]] tautų folklore. [[Lietuviai|Lietuvių]] folklore jiems artimiausi būtų nykštukai. Anksčiau buvę mažesnės reikšmės gamtos ir derlingumo dievais, elfai dažniausiai vaizduojami kaip maži, jaunatviški žmogeliukai smailiomis ausimis ir nuostabaus grožio moterys; elfai gyvena miškuose ir kitose vietose gamtoje, po žeme arba šuliniuose ir šaltiniuose. Tikėta, kad jie yra ilgaamžiai arba nemirtingi ir turi magiškų galių. Taip pat manyta, kad elfų rasėpadermė yra gerokai senesnė nei žmonės. Elfai taip pat labai mėgstami [[fantasyMaginė fantastika|maginės fantastikos]] literatūros autorių.

[[J. R. R. Tolkien|Dž. R. R. Tolkienas]] knygose „[[Hobitas]]“, „[[Žiedų valdovas]]“, „[[Silmarillion]]“ ir kt. aprašė kitokius elfus. Jis manė, kad mažučiai elfai ir [[Fėja|fėjos]], „gyvenantys“ britų salose ir kitur, yra ankstesnių mitologinių personažų „versijos“. Savo kūryboje Tolkienas elfus vaizdavo kaip išminties ir grožio įsikūnijimus, dažniausiai geltonplaukius, išvaizda panašius į žmones, tik lieknesnius, aukštesnius, grakštesnius, smailiomis ausimis, puikiai valdančius lanką. Kaip rašoma minėtose knygose, didžiuma [[Viduržemis|Viduržemės]], kur vyksta „Hobito“, „Žiedų valdovo“ ir dalis „Silmarillion“ veiksmo, elfų po „Silmarillion“ ir „Žiedų valdove“ aprašytų įvykių iškeliavo į Vakarus, o likę išblėso, pavargę nuo savo nemirtingumo, – būtent todėl vėliau gyvenę žmonės juos pasakojo matę kaip mažus permatomus žmogeliukus. Elfai kaip išmintinga ir išskirtinai graži padermė dažnai vaizduojama ''fantasy''maginės fantastikos literatūroje bei [[Vaidmenų žaidimas|vaidmenų žaidimuose]].