|
Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. [[1919]] m. [[sausio 25]] d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. [[kovo 1]] d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o [[kovo 5]] d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.
=== Pirmosios kovos ===
[[1918]]–[[1920]] m. kariuomenei teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų [[bolševikai]]s, [[bermontininkai]]s, [[lenkai]]s. 1918 m. [[gruodžio 12]] d. rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, [[gruodžio 22]] d. buvo užimti [[Švenčionys]], [[gruodžio 23]] d. – [[Utena]], [[gruodžio 27]] d. – [[Rokiškis]], 1919 m. [[sausio 5]] d. – [[Vilnius]] ir [[Šiauliai]], [[sausio 25]] d. – [[Telšiai]]. Lietuvą puolusias rusų bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. Lietuviai turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Lietuvos kariuomenė buvo labai prastai ginkluota. Į priešo rankas pateko net du trečdaliai Lietuvos teritorijos. Buvo užimta [[Lyda]], [[Varėna]], [[Daugai]], [[Aukštadvaris]], [[Žasliai]], [[Ukmergė]], [[Petronys]], [[Siesikai]], [[Šėta]], [[Truskava]], [[Radviliškis]], [[Luokė]], [[Nevarėnai]], [[Tirkšliai]], [[Mažeikiai]]. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti [[Prūsija|Rytprūsių]] sieną.
Pirmosios kautynės su puolančia rusų kariuomene įvyko 1919 m. [[vasario 7]] – 8 d. ties [[Kėdainiai]]s. [[Vasario 8]] d. kautynėse ties [[Taučiūnai|Taučiūnų]] kaimu žuvo kareivis savanoris [[Povilas Lukšys (1886)|Povilas Lukšys]]. Tai buvo pirmoji Lietuvos kareivių auka. 1919 m. [[vasario 12]] – 13 d. įvyko kautynės ties Alytumi, kurį puolė gausios raudonarmiečių pajėgos. Kautynėse žuvo 1-ojo pėstininkų pulko vadas [[Antanas Juozapavičius]]. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka. Tačiau bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Į pagalbą besiformuojančiai kariuomenei daugelyje vietų atėjo iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai.
1919 m. [[balandžio 26]] d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas [[Silvestras Žukauskas]] nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki [[saksų savanoriai|saksų savanorių]] batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. Šrioderis.
{{copyvio|http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/8_anicas_4.pdf kopijuota gabalais}}
Nerimą kėlė lenkai, 1919 m. [[balandžio 19]] d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę [[Trakai|Trakų]] – [[Širvintos|Širvintų]] – [[Pabradė]]s ir [[Ašmena|Ašmenos]] – [[Salos|Salų]] kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, [[Maišiagala|Maišiagalos]] ir Ukmergės link. Siekiant užkirsti kelią lenkams gilyn į Lietuvą, [[balandžio 27]] d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. [[Gegužės 3]] d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, [[gegužės 7]] d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti [[Giedraičiai|Giedraičius]]. Jie buvo užimti [[gegužės 9]] d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919 m. [[gegužės 7]] d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.
Puolimas prasidėjo auštant ir išsiplėtojo į stambią [[Kurklių-Panevėžio operacija|Kurklių-Panevėžio operaciją]]. Panevėžio rinktinėje kovėsi vien lietuviai. Rinktinė buvo sutelkta prie [[Ramygala|Ramygalos]] ir [[Krekenava|Krekenavos]]. Puolimui sudarytos trys voros su rezervu. Rinktinė pradėjo puolimą ankstų [[gegužės 18]] d. rytą. [[Gegužės 19]] d. pavakaryje buvo užimtas [[Panevėžys]]. [[Gegužės 21]] d. bolševikai vėl įsiveržė į Panevėžį. Lietuviai pergrupavo jėgas iš pietryčių pusės ir [[gegužės 23]] d. išvadavo miestą.
[[Joniškėlis|Joniškėlio]] partizanų batalionas, vydamas raudonarmiečius, [[gegužės 24]] d. užėmė [[Pasvalys|Pasvalį]], [[Pumpėnai|Pumpėnus]], [[gegužės 25]] d. – [[Krinčinas|Krinčiną]], [[Daujėnai|Daujėnus]], o [[gegužės 26]] d. visai išvijo bolševikus iš šiaurinės Lietuvos ir įsitvirtino palei [[Latvija|Latvijos]] sieną. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie [[Vidiškiai|Vidiškių]] miestelio pagal [[Šventoji|Šventosios]] upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės – [[Utena|Utenos]] plento. [[Gegužės 18]] d. užėmus [[Kurkliai|Kurklius]], puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. [[Gegužės 19]] d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė [[Anykščiai|Anykščius]], [[gegužės 20]] d. – [[Andrioniškis|Andrioniškį]], [[gegužės 21]] d. – [[Viešintos|Viešintas]]. Toliau buvo tęsiama [[Kupiškio-Utenos operacija]]. [[Pirmasis pėstininkų pulkas|Pirmojo pėstininkų pulko]] daliniai puolė Utenos – Zarasų kryptimi.
[[Gegužės 31]] d. buvo užimtas [[Kupiškis]], o [[birželio 3]] d. – [[Skapiškis]]. [[Birželio 2]] d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. [[Birželio 3]] d. užimti [[Užpaliai]], [[Daugailiai]] ir [[Tauragnai]], [[birželio 7]] d. – [[Obeliai]].
Lietuvos kariuomenei pradėjus kovas dėl šalies nepriklausomybės, iškilo pasižymėjusių karių apdovanojimo klausimas. Iki atitinkamo pasižymėjimo ženklo įsteigimo buvo numatyta nusipelniusius karius apdovanoti raudonais kaspinėliais su juodais pakraščiais, nešiojamais sagos kilpelėje. Vyriausiasis karo vadas generolas S. Žukauskas 1919 m. [[gegužės 18]] d. įpareigojo veikiančių karinių dalinių viršininkus pristatyti apdovanojimui mūšiuose pasižymėjusius karininkus bei kareivius, o [[birželio 28]] d. – 29 d. pats aplankė Panevėžio rinktinę ir įteikė pirmuosius kaspinėlius. 1919 m. [[liepos 30]] d. Laikinoji vyriausybė priėmė pirmąjį įstatymą dėl kryžiaus „Už Tėvynę“ įsteigimo.
1919 m. [[liepos 18]] d. generalinį puolimą vykdžiusi kariuomenė siekiant sustiprinti ir palengvinti vadovavimą kariuomenei buvo suskirstyta į brigadas. 1-ąją brigadą sudarė buvusios Ukmergės rinktinės dalys – Pirmasis pėstininkų pulkas, Ukmergės ir Vilniaus batalionai, lengvosios [[Artilerija|artilerijos]] baterija ir [[Husarai|husarų]] eskadronas. 2-ąją brigadą sudarė buvusios Panevėžio rinktinės dalys – [[Antrasis pėstininkų pulkas]], Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionai, atskira gudų kuopa, trys lengvosios artilerijos baterijos ir husarų eskadronas.
1919 m. [[rugpjūčio 22]] d. generolas S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsakė Lietuvos kariuomenei pradėti paskutiniąją operaciją prieš rusų bolševikų kariuomenę ir išstumti ją už [[Dauguva|Dauguvos]]. Operaciją pradėjo 1-oji brigada. [[Rugpjūčio 24]] d. ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės – [[Jūžintas|Južinto]] bei [[Susietas|Susieto]] ežerų ruožą ir sėkmingai žygiavo pirmyn. [[Rugpjūčio 25]] d. buvo užimti Zarasai. [[Rugpjūčio 29]] d. Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė [[Ilūkstė|Alūkstės]] miestelį ir priėjo Dauguvos upę. [[Rugpjūčio 30]] d. 1-oji brigada užėmė [[Kalkūnai|Kalkūnų]] bei [[Turmantas|Turmanto]] geležinkelio stotis ir savo kairiuoju sparnu priėjo prie Dauguvos. Bolševikai pasitraukė į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė [[Gryva|Gryvoje]] – Daugpilio priemiestyje. Tik [[1920]] m. [[sausio 5]] d. [[latviai]] su lenkais paėmė Daugpilį, ir lietuviai nebeturėjo fronto su bolševikais. Kariuomenę teko pergrupuoti.
[[1920]] m. [[gegužės 7]] d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų [[Kremlius|Kremliuje]] pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920 m. [[liepos 12]] d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie [[Molodečnas|Molodečno]], atsižvelgiant į situaciją iki [[LDK]] okupacijos 1795 m. 1920 m. [[liepos 14]] d. Vilnių, kurį [[liepos 10]] d. Lietuvai pripažino [[Antantė]], traukdamiesi palikinėjo lenkai, ten prabuvę beveik pusantrų metų, susikovę prie Rykantų su lietuviais. 1920 m. [[liepos 15]] d. Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920 m. [[rugpjūčio 6]] d. Lietuvos [[Steigiamasis Seimas]] ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o [[Raudonoji armija]] paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą [[rugpjūčio 25]] d. 1920 m. [[spalio 7]] d. [[Suvalkai|Suvalkuose]] Lietuvos ir [[Lenkija|Lenkijos]] įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti [[spalio 10]] d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta [[demarkacinė linija]], pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Bet [[spalio 9]] d. generolas [[Liucjanas Želigovskis]] inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. [[1922]] metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki [[1939]] m. rugsėjo mėn.
Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920 m. [[spalio 7]] d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.
{{copyvio|http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/11/24/isving_01.html kopijuota gabalais}}
[[Spalio 8]] d. J. Pilsudskio palaimintas gen. L. Želigovskis suvaidino „maištą“ prieš Lenkijos vyriausybę, kuri ketino Vilnijos kraštą perleisti Lietuvai. Būdamas Vilnijos krašto sulenkėjęs lietuvis, jis, J. Pilsudskio skatinamas ir remiamas, pasiryžo Vilnijos kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Žygis į Vilnių pavyko.
Buvo atsiradusi viltis atgauti Vilnių po to, kai [[lapkričio 19]] d. lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L. Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas. Lietuva reikalavimui pakluso.
Būta nuomonių, kad reikėjo nepaklusti ir atsiradus patogiai progai Vilnių atsiimti, tačiau esant tokiai situacijai teko paklisti. Tam neįvykus J. Pilsudskis būtų pasinaudojęs „nepaklusnumu“ ir atskubėjęs į pagalbą L. Želigovskiui. Neaišku, kuo viskas tada būtų pasibaigę.
[[Lapkričio 29]] d. Kaune pasirašytos karo paliaubos, tarp kariaujančių kariuomenių nustatyta neutrali zona. Lietuva paliaubas pasirašė su sąlyga, kad Lenkija grąžins Vilnijos kraštą Lietuvai, tačiau taip neįvyko.
Nepavykus daugybei derybų, 1922 m. [[vasario 22]] d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.
Lietuvai neliko nieko kita, kaip nutraukti diplomatinius santykius su Lenkija.
Lietuva, neturėdama savo karinės pramonės, pakankamai finansų, dvejus metus kariavo su galingesniais priešininkais ir apgynė savo nepriklausomybę. Karas nusinešė 1401 kario gyvybes, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
=== Lietuvos kariuomenė 1922–1940 m. ===
|
