Lietuvos krikštas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 8:
== Krikšto pradžia ==
Lietuvos krikštas datuojamas 1251
[[1387]] m. Jogaila grįžo į Lietuvą ir pradėjo jos gyventojų krikštą. Pirmiausia pakrikštyti Vilniaus ir jo apylinkių didikai, valstiečiai. 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta [[romovė]], pasak [[Janas Dlugošas|Jano Dlugošo]], Jogailos įsakymu buvo užgesinta šventoji ugnis, išverstas [[aukuras]], vietoje jo pastatyta [[Vilniaus katedra]]. Pavasarį pradėta [[Aukštaitija|Aukštaitijos]] kristianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos [[Vilkmergė]]je, [[Lyda|Lydoje]], [[Maišiagala|Maišiagaloje]], [[Krėva|Krėvoje]], [[Nemenčinė]]je, [[Bolcai|Obolcuose]] ir [[Gaina|Gainoje]]. Krikštytojai pradėjo masinį [[šventoji giraitė|šventųjų giraičių]] kirtimą, [[žalčiai|žalčių]] užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalino iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. [[1389]] m. [[balandžio 19]] d. popiežius [[Urbonas VI]] pripažino LDK kaip krikščionišką valstybę.
== Žemaitijos krikštas ==
Po sėkmingo lietuviams [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšio]] 1411 m. pasirašyta [[Torūnės taika]], kuria [[Teutonų ordinas]] grąžino [[Žemaitija|Žemaitiją]] LDK. Ji buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystės žemė. 1413
== Senojo tikėjimo
Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę pagoniškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų [[apeigos]] iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Religija susimaišė su pasakomis, [[sakmė]]mis, išliko tik dalis ritualų, švenčių.<ref>[[Gintaras Beresnevičius]], ''Lietuvių religija ir mitologija'', 2004.</ref>
Galutinai senasis lietuvių tikėjimas (tiksliau, jo reliktai) išnyko [[XVI a.]], kuomet į LDK atsiųstas [[jėzuitai|jėzuitų]] ordinas. Vienuoliai ėmėsi naikinti bet kokias senojo tikėjimo liekanas, netgi [[papročiai|papročius]], [[tradicija]]s. Jėzuitai savo tarpusavio laiškuose reiškė didelį pasipiktinimą naminių gyvulių aukojimais, [[ąžuolas|ąžuolų]] garbinimu, maldomis Saulei ir Mėnuliui, burtais, [[žolininkystė|žolininkyste]], [[amuletas|amuletais]]. [[XVIII a.]] jau buvo išnykę senieji dievų vardai, kaip rašo jėzuitai, buvo garbinamos tokios abstrakcijos kaip saulė, žaibas, ugnis, mėnulis, duona.
eilutė 21 ⟶ 22:
== Literatūra ==
* Historia Polonica, Jan Długosz, XV a.
{{išn}}
{{straipsniai apie Lietuvą}}
| |||