Stambieji žemaitukai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nuo 1946 m. šie arkliai buvo atskirti nuo „[[žemaitukas|žemaitukų]]“ ir pavadinti '''„Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais“'''. 1949 m. gavo bendrą „žemaičių veislės“ arklių pavadinimą, išskiriant senąjį („žemaitukai“) ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. ši naminių arklių veislė buvo nustota vadinti „žemaičių veislės arkliais“, ir pradėta vadinti stambiaisiais„stambiaisiais žemaitukaisžemaitukais“. Bet daugelį žmonių, ir net žemės ūkio specialistus klaidino tas pats senojo ([[žemaitukas]]„žemaitukas“) ir stambaus tipo žemaitukų pavadinimas, tad 1995 m. profesorius Juozas S. Šveistys siūlė stambiuosius žemaitukus perpavadinti „aukštaičių„'''aukštaičių arkliais“arkliais'''“, tačiau oficialiai pavadinimas liko nepakeistas iki šių dienų.

== Kūno išmatavimai ir išvaizda ==

Stambiųjų žemaitukų [[Eržilas|eržilų]] vidutinis aukštis ties gogu – 152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės apimtis – 187,9 cm, plaštakos apimtis – 20,5 cm, svoris – 561 kg. [[Kumelė|Kumelių]] vidutinis aukštis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155 cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos apimtis – 19,3 cm, svoris – 509 kg<ref>gimtinessaltinis.lt / [http://www.gimtinessaltinis.lt/wp-content/uploads/2011/11/Gyvuliu-auginimas-2013-03-24.pdf Senąsias gyvulių ir naminių paukščių veisles – išlaikyti ir gausinti. Stambiųjų žemaitukų veislės arkliai]</ref>. Stambiųjų žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos su tamsia juosta nugaroje, iki tamsiai bėros, juodos. Daugumai stambiųjų žemaitukų būdingos baltos žymės – žilutės, žvaigždutės ar neplatus brūkšnys galvoje ir baltas tarpšnervis, o nebūdingas didelis platus laukas ir balta galva.

Tai universalūs šeimos naminiai arkliai, nebaikštūs ir lengvai valdomi. Jie gerai traukia žemės ūkio padargus ir vežimus ir jais galima [[Jojimas|jodinėti]]. Stambiajame žemaituke išliko senojo [[Žemaitukas|žemaituko]] gerosios savybės, kaip ištvermingumas, nereiklumas pašarams, gera sveikata ir darbingumas. Iš [[Orlovo ristūnai|Orlovo ristūnų]] ir [[Šiaurės švedų ristūnai|Šiaurės švedų ristūnų]] veislių paveldėjo risčią, didesnį ūgį bei įgavo dar daugiau tvirtumo<ref>arkliomuziejus.lt / [http://arkliomuziejus.lt/viskas-apie-arkli/arkliu-veisles/stambieji-zemaitukai/ Stambieji žemaitukai]</ref>.

Stambiųjų žemaitukų veislė pradėta kurti XIX a. pabaigoje. [[1891]] m. Raseinių draugija darbinio ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti, pradėjo didelį dėmesį kreipti į kinkomą stambesnio tipo arklį. Buvo

Šiaurės kryžminamirytų seniejiLietuvos dalyje senuosius [[žemaitukai|žemaitukus]] pradėta kryžminti su ristūnų (daugiausia [[Orlovo ristūnai|Orlovo ristūnaisristūnų]]) arbaeržilais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su Šiaurėsšiaurės švedų (gudbrandsdalių tipo) eržilais irarba šių veislių eržilais mišrūnais. Vėliau, jau veisiant tarpusavyje, buvo išvestas stambesnis ir daug tvirtesnis Lietuvos darbinis ir važiuojamojo tipo vietinis arklys, kuris nuo [[1941]] m. kartu su senojo tipo žemaitukais imtas vadinti vietiniu arkliu. Kaip vietinė lietuviškų arklių veislė į kilmės knygas įrašomi nuo [[1948]] m., o pirmoji žemaičių veislės arklių (stambieji žemaitukai) valstybinė kilmės knyga išleista 1959 m. [[Jungtinių Tautų Organizacija|Jungtinių Tautų]] maisto ir žemės ūkio organizacija stambiuosius žemaitukus įtraukusi į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais<ref>jok.lt / [http://www.jok.lt/index.php?/Zirgai/stambieji-zemaitukai.html Stambieji žemaitukai]</ref>. Anot šios veislės tyrinėtojos mokslininkės Rūtos Šveistienės, šios veislės atsiradimą lėmė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje intensyvėjantis [[žemės ūkis]].