|
'''Lytiniai santykiai''' – psichinių ir fiziologinių reakcijų, išgyvenimų ir poelgių, susijusių su [[lytinis potraukis|lytinio potraukio]] pasireiškimu ir patenkinimu, visuma. Tai yra neatskiriama lytinio gyvenimo dalis. Siaurąja prasme – [[sueitis]].
'''Fotosintezė''' (iš [[Senovės graikų kalba|senovės graikų]] '''φωτοσύνθέσις''', pažodžiui ''sujungimas šviesa'', iš ''φως, phos – šviesa'', ''συν~, syn~ – kartu~'' ir ''θέσις, thésis – jungimas'') vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per [[Šviesa|šviesą]] sugeriantį pigmentą [[Chlorofilas|chlorofilą]].
Nors labiausiai paplitusi lytinių santykių forma yra sueitis, tačiau yra ir daugiau sekso formų: [[masturbacija]], [[meilės žaismas]], [[petingas]], [[oralinis seksas]], [[analinis seksas]], [[fistingas]] ir kt.
Augalai fotosintezei naudoja ne visą Saulės [[Spektras|spektrą]], o tik jo dalį (nuo 0,38 iki 0,71 μm).
Mokslas, tyrinėjantis lytinius santykius ir su juo susijusius reiškinius, vadinamas [[seksologija]].
Organinės medžiagos sintetinamos iš [[Anglies dioksidas|anglies dioksido]] ir [[Vanduo|vandens]], o kaip šalutinis produktas išsiskiria [[deguonis]]. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis [[angliavandenis]] [[gliukozė]].
== Istorija ==
: 6CO<sub>2</sub> + 6H<sub>2</sub>O --> C<sub>6</sub>H<sub>12</sub>O<sub>6</sub> + 6O<sub>2</sub>
Žmonių visuomenė jau nuo senųjų civilizacijų laikų žinojo įvairias lytinio gyvenimo formas, reguliavo sekso išraišką ir priimtinumą visuomenėje. Kai kurios formos būdavo smerkiamos ar baudžiamos. [[Viduramžiai]]s lytiniai santykiai vertinti dvejopai: [[krikščionybė]] lytinius santykius laikė nuodėme, amoraliu veiksmu (išskyrus seksą giminei pratęsti), nors buitinėje plotmėje tai buvo toleruojama. [[Renesansas|Renesanso]] metu humanistai „reabilitavo“ žmogaus teisę į kūnišką pasitenkinimą. XIX a. puritoniška moralė vėl buvo sukūrusį antiseksualių nuostatų sistemą. XX a. paplito racionalus požiūris į seksą kaip į kasdienio gyvenimo dalį – tai liberalizavo lytinę moralę, atsirado sekso pramonės sektorius (komercinė [[pornografija]], sekso scenos filmuose ir reklamoje, sekso prekių parduotuvės ir kt.), paankstėjo pirmųjų lytinių santykių amžius ir pan.
== Lytinių santykių reguliarumas ==
Fotosintezė vyksta tik tose [[Ląstelė|ląstelėse]], kuriose yra žalios [[Plastidė|plastidės]] – [[Chloroplastas|chloroplastai]]. Iš tokių ląstelių sudaryti [[Lapas|lapai]], todėl jie laikomi [[Augalų karalystė|augalo]] fotosintezės organais.
Lytiniai santykiai, praktikuojamas maždaug po 2-3 kartus per savaitę, dar vadinamas '''reguliariuoju''' seksu. Didžiajai daliai porų tai yra optimalus sekso dažnis – manoma, kad daugiausia dėl [[vyras|vyro]] fiziologijos, kadangi funkcinį optimumą vyro lytinė sistema pasiekia maždaug per dvi-tris paras nuo paskutinės [[ejakuliacija|ejakuliacijos]].
Dažniausia reguliaraus sekso kliūtis – nuolatinio lytinio partnerio nebuvimas arba partnerio išvykimas toli ir ilgesniam laikotarpiui. Be to, sekso reguliarumas iš dalies priklauso ir nuo [[lytinis aktyvumas|lytinio aktyvumo]].
Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos.
Sekso reguliarumą lemia amžius ir vedybinio gyvenimo trukmė. Pastebėta, kad iki 30 m. mylimasi apie 3 kartus per savaitę, iki 45 m. amžiaus – dukart, vėliau – apie kartą per savaitę ir rečiau. Daugiausiai santykiaujama per pirmuosius dvejus poros lytinio gyvenimo metus arba iki [[gimdymas|gimdymo]]. Nepaisant reguliarumo normų, kiekviena pora sekso reguliarumą nustato individualiai, pagal savo poreikius, ir tai gali žymiai skirtis nuo kitų porų.
Fotosintezės ''šviesos fazė'' prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos [[Kvantas|kvantų]] veikiami chlorofilo [[Molekulė|molekulės]] [[Elektronas|elektronai]] pereina į aukštesnę orbitalę (yra sužadinami). Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sužadintas elektronas patenka į elektronų pernašos grandinę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies [[Atomas|atomus]] ir [[Protonas|protonus]]. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į [[Žemės atmosfera|atmosferą]]. Protonai lieka vandens molekulės suirimo vietoje. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių [[ATP]] sintetinančių [[Fermentas|fermentų]] molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija panaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta [[Vandenilis|vandenilio]] atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami [[Angliavandenis|angliavandeniai]]. Ten pat patenka ir ATP.
== Nuorodos ==
[[Saulė|Saulės]] šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė.
{{Commons|Category:Sex}}
{{Vikižodynas|seksas}}
{{vikisutra}}
Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO<sub>2</sub> kiekio, oro [[Temperatūra|temperatūros]]. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį. Atmosferoje O<sub>2</sub> susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais [[Cheminis elementas|cheminiais elementais]], išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka [[Biosfera|biosferoje]] labai sudėtinga. Deguonies junginių yra [[Vanduo|vandenyje]], [[Uoliena|uolienose]], [[Humusas|humuse]], gyvuose [[Organizmas|organizmuose]]. O<sub>2</sub> apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000–2500 metų.
Melvinas Kalvinas ([[Melvin Calvin]]), emigranto iš [[Lietuva|Lietuvos]] sūnus, [[1961]] m. buvo apdovanotas [[Nobelio premija]] chemijos srityje už fotosintezės tyrimus.
[[Kategorija:Seksas| ]]
| 