Juodoji bedugnė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Žinomos juodosios bedugnės yra gana didelės, ir manoma, jog jos susidarė šiuo būdu. Gravitacinis kolapsas įvyksta, kai objekto vidinio slėgio nebepakanka atsilaikyti prieš jo paties gravitaciją<ref name="Carroll"/>. Šia stadija užsibaigia masyvių [[Žvaigždžių evoliucija|žvaigždžių raida]]. Pasibaigus branduolinėms reakcijoms žvaigždėje, ji atvėsta, slėgis sumažėja ir ją sugniuždo jos pačios masė. Kolapso metu didžioji dalis išorinių žvaigždės sluoksnių nubloškiama tolyn (įvyksta [[supernova|supernovos]] sprogimas), todėl sugniuždomas tik žvaigždės branduolys – žvaigždės likutis, daug lengvesnis už pradinę žvaigždę. Mažesnių žvaigždžių kolapsas ribotas, ir jo metu susiformuoja [[kompaktiška žvaigždė]] – [[baltoji nykštukė]] arba [[neutroninė žvaigždė]]. Tačiau jei žvaigždės likučio masė viršija [[Tolmano–Openhaimerio–Volkovo riba|Tolmano–Openhaimerio–Volkovo ribą]] (1,3 – 3 Saulės masės), žvaigždė virsta juodąja bedugne<ref>[http://adsabs.harvard.edu/abs/1996A&A...305..871B I. Bombaci (1996). „The Maximum Mass of a Neutron Star“. Astronomy and Astrophysics 305: 871–877.]</ref>.

 

Teoriškai įmanoma juodajai bedugnei susidaryti susidūrus milžinišku greičiu (galinčiu sukurti reikiamą tankį susidūrimo metu) judančioms dalelėms ar objektams. Dar nėra nustatyta, kokių procesų metu tai galėtų nutikti.