Rašidų kalifatas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Papildytas apibrėžimas apie kalifų "teisingumo" sąvoką, nes tai vyraujančios sunitų istoriografijos dalis. |
|||
Eilutė 53:
Iš karto po to [[Abu Bakras]] išsiuntė Chalido armijas į [[Sasanidų imperija|Sasanidų imperiją]], kur jis sėkmingai kariavo. Tuo pat metu keturios arabų armijos užpuolė [[Bizantijos imperija]]i priklausiusią Palestiną ir [[Istorinė Sirija|Siriją]] ir beveik visas jas nukariavo iki 634 m.
Tais pačiais metais mirus Abu Bakrui, kalifo sostą paveldėjo jo paties paskirtas [[Umaras ibn al-Chatabas|Umaras]]. Šis tęsė Abu Bakro pradėtus užkariavimus trimis kryptimis: į Sasanidų Persiją šiaurės rytuose, Sirija ir Palestiną šiaurės vakaruose, Egiptą vakaruose. Nors šie kraštai buvo kontroliuojami galingų imperijų, šios buvo nusilpusios ir negalėjo efektyviai priešintis agresyvioms arabų armijoms. Bizantijos imperatoriaus [[Heraklėjas|Heraklėjaus]] pasiųstos pajėgos prieš arabus Sirijoje buvo sumuštos [[Chalidas ibn al Validas|Chalido ibn al Valido]] vadovaujamos armijos 636 m. [[Jarmuko mūšis|Jarmuko mūšyje]]. Arabų vadas [[Sadas ibn Abu Vakas]] tikriausiai irgi 636 m. sumušė Sasanidų imperatoriaus [[Jazdgerdas III|Jazdgerdo III]] pajėgas [[Kadisijos mūšis|Kadisijos mūšyje]] Irake. Todėl iki 640 m. arabai jau kontroliavo Iraką, Siriją ir Palestiną,
Arabų užkariavimų sėkmė slypėjo ne tik karinėje galioje, bet ir tolerantiškame, nuosaikiame valdyme. Užkariautose kultūriškai įvairiose srityse arabai nesiekė priverstinai įdiegti [[islamas|islamo]], centralizuoti valdymo. Kalifai paliko kultūrinę ir religinę laisvę, nusistovėjusias politines struktūras, tik paskirdavo savo vietininkus ([[emyras|emyrus]]) ir mokesčių rinkėjus amilius.
| |||