Ieva Simonaitytė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
atm |
||
Eilutė 1:
{{Infolentelė Rašytojas
| vardas = Ieva Simonaitytė
|nuotrauka =Ieva_Simonaityte.jpg|thumb|240px|Ieva Simonaitytė
|gimė = {{Gimė|1897|1|23}}<br />[[Vanagai (Klaipėda)|Vanagai]] ([[Klaipėdos rajono savivaldybė|Klaipėdos raj.]])
|mirė = {{Mirties data|1978|8|27|1897|1|23}}<br />[[Vilnius]]
|žymiausi_darbai= ''„Aukštujų Šimonių likimas“'', ''„Vilius Karalius“''
}}
[[Vaizdas:PriekulėPamátníkIevěSimonaitytė002.JPG|thumb|240px|Paminklas Priekulėje ]]
[[Vaizdas:Evesimonait.jpg|miniatiūra|Ievos Simonaitytės memorialinis atvaizdas Vilniuje, Literatų gatvėje.]]
'''Ieva Simonaitytė''' ('''Ewa Simoneit''' [[1897]] m. [[sausio 23]] d. [[Vanagai (Klaipėda)|Vanaguose]] – [[1978]] m. [[rugpjūčio 27]] d. [[Vilnius|Vilniuje]], palaidota Vilniuje, [[Antakalnio kapinės]]e) – [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.{{šaltinis|{{VLE|XXI|666-667||Simonaitytė Ieva}}}}
Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
== Vaikystė ==
Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo [[Tuberkuliozė|tuberkulioze]], visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. [[1912]]–[[1914]] m. I. Simonaitytė gydėsi [[Ungura|Angerburge]]. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
== Klaipėda ==
| |||