Germanų prokalbė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 678:
Trumpieji žodžio galo nosiniai balsiai vis dėlto išliko ilgiau, kaip leidžia spręsti [[skandinavų prokalbė]], kur vis dar išlaikomas žodžio galo ''-ą'' (''horna'' [[Auksiniai Galehuso ragai|auksiniuose Galehuso raguose]]), tačiau daugiskaitos naudininke turima ''-mz'' (''gestumz'' [[Stentofteno runų akmuo|Stentofteno runų akmenyje]]). Šiek tiek žymesnis trumpinimas sutinkamas [[Gotų kalba|gotų kalboje]], kurioje nukritę visi žodžio galo trumpieji balsiai, išskyrus ''u''. Senojoje [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių]] ir [[Senoji anglų kalba|senojoje anglų]] kalbose pradžioje nekirčiuoti ''i'' ir ''u'' buvo išsaugoti, tačiau vėliau ilguose žodžiuose iškrito, o tada senojoje vokiečių aukštaičių kalboje pagal analogiją buvo panaikinti ir trumpuose žodžiuose.
Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo ''-ą'' šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš [[Bendratis|bendraties]] priesagos ''-an'' (< *''aną'') ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės ''-en'' (< *''-anaz''). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. Todėl anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba jeigu jis nebūdavo sunosintas, buvo supriešakėjęs į ǣ [æː]. Šis reiškinys, žinomas kaip anglų-fryzų paryškinimas, arba pirmasis supriešakėjimas, turėjo įvykti labai ankstyvame anglų-fryzų kalbų istorijos etape – iki netenkant žodžio galo ''-ą''.
Žodžio galo balsių ir junginių refleksai dukterinėse kalbose:
| |||