Friedrich Nietzsche: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
|||
Eilutė 47:
== Bibliografija ==
* [[1888]] m. F.Nietzsche užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą „Visų vertybių perkainojimas“ (I. „Antikristas: Krikščionybės kritika“; II. „Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika“; III. „Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika“; IV. „[[Dionisas]]: amžinojo sugrįžimo filosofija“). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį „Antikristas“ (išleista [[1895]] m.).
* [[1888]] F. Nietzsche parašo dar veikalus „Stabų saulėlydis“ („Götzen – Dämmerung“), „Vagnerio atvejis“ („Der Fall Wagner“) ir kaip preliudiją „Visų vertybių perkainojimui“ –
* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“ – F. Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška [[melodija]], nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje Nietzsche kalba apie [[Apolonas|Apolono]] ir [[Dionisas|Dioniso]] pradus, formuojančius [[helena|helenų]] dvasią. [[Apolonas|Apolono]] pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: „Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą“. Jau „Tragedijos gimime“ jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.
* „Nesavalaikiai apmąstymai“ ([[1873]]–[[1876]]; juos sudaro: „Davidas Strausas“, „Apie istorijos naudą ir žalingumą“, “[[Arthur Schopenhauer|Schopenhaueris]] kaip auklėtojas“, „Richardas Vagneris Bayreuthe“). Tai pirmieji rašiniai, skirti anų laikų dvasiai kritikuoti ir išreikšti pagarbą savo favoritams Schopenhaueriui ir Vagneriui; „Apmąstymuose“ nuplėšia žavesio skraistę nuo [[Vokietija|vokiečių]] [[Kultūra|kultūros]] hipertrofuotos savivokos, jos protagonistus pašiepia vadindamas „švietimo filisteriais“, o jos istoriškumą, kuris tėra tik drapiruotė ir tuščias [[fasadas]], laiko istorijos liga.
| |||