Kuršininkų tarmė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Susiformavo [[XV a.|XV]]–[[XVIII a.]],<ref>Kuršių nerijos kuršininkų tarmės nykimo požymiai : daiktavardžių linksniavimo pokyčiai rašytiniuose paminkluose / Arina Ivanickaja, Dalia Kiseliūnaitė. - In: Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose. 2015. P. 207-225. [https://www.researchgate.net/publication/292995915_Kursiu_nerijos_kursininku_tarmes_nykimo_pozymiai_daiktavardziu_linksniavimo_pokyciai_rasytiniuose_paminkluose_Signs_of_Extinction_of_the_Kursenieku_Dialect_on_the_Curonian_Spit_Changes_in_the_Declensi PDF]. „[[ResearchGate]]“.</ref> kai dalis Latvijos [[Kuršas|Kuršo]] gyventojų persikėlė į [[Šventoji|Šventosios]], [[Palanga|Palangos]] apylinkes bei [[Rytų Prūsijos provincija|Rytprūsių]] pajūrį, [[Kuršių nerija|Kuršių neriją]] ir sumišo su lietuviais, vokiečiais ir apylinkėse gyvenusių kuršių bei prūsų palikuonimis. Kuršių nerijoje kuršininkų tarmė XIX a. vyravo, XX a. didesnį vaidmenį ėmė įgauti vokiečių kalba.<ref>[http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/kurshes.htm Vartiklis] Dalia Kiseliūnaitė Paskutinioji kuršininkų karta. Etninės kultūros ir kalbos reliktai</ref> 1945 m. šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje dar buvo apie 245 šeimos, kuriose kalbėta kuršininkų tarme. Antrojo pasaulinio karo pabaigo praktiškai visi kuršininkai atsidūrė Vokietijoje. 2002 m. Vokietijoje dar buvo 7 asmenys mokantys kuršininkų tarmę. Kuršių nerijoje yra likę 9 asmenys, kurie save laiko kuršininkais ir geriau ar blogiau kalba šia tarme.<ref>Dalia Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninio identiteto klausimai. In: Baltistica XXX (2), 1995. P. 60</ref>

 

 

== Istorija ==