Lenkijos ir Lietuvos santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pasibaigus [[Antrasis Pasaulinis karas|Antrajam Pasauliniam karui]] laipsniškai imta bendradarbiauti tarp [[Lenkijos emigracinė vyriausybė|Lenkijos emigracinės vyriausybės]] ir Lietuvos egzilinės diplomatinės tarnybos bei [[VLIK]] atstovų. Pirmieji pavieniai asmeniniai kontaktai tarp išeivių iš Lenkijos ir Lietuvos imti megzti iškart po Antrojo pasaulinio karo perkeltųjų asmenų stovyklų barakuose. 1945 m. iniciatyvos megzti santykius su Lenkijos egziline vyriausybe ėmėsi [[Vaclovas Sidzikauskas]], įsivaizdavęs bendradarbiavimą Vidurio Europos tautų bendroje organizacijoje ir siekęs pirmiau sutarti tautų išsivadavimo klausimu, o tik po to - dėl ginčytinų teritorijų.<ref>{{Cite book|title=Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje|last=Milerytė-Japertienė|first=Giedrė|publisher=Versus Aureus|year=2014|isbn=978-609-467-096-1|location=|pages=17}}</ref> Pradžioje galimybes labiausiai sunkino tai, kad Lietuva neturėjo lygiavertės egzilinės vyriausybės (vietoje to paraleliai egzistavo [[VLIK]] ir diplomatinė tarnyba) bei [[Vilnius|Vilniaus]] klausimas.<ref>{{Cite book|title=Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje|last=Milerytė-Japertienė|first=Giedrė|publisher=Versus Aureus|year=2014|isbn=978-609-467-096-1|location=|pages=17}}</ref> 1947 m. V. Sidzikausko iniciatyva buvo siekta apsikeisti notomis su Lenkijos atstovais, išvardinant sritis, kuriose lietuviųbus irbendradarbiaujama lenkų(tarpusavio išeivijapripažinimas, galėtųbendradarbiavimas bendradarbiautikovoje dėl laisvės, tačiauginčyjamų tamklausimų pasipriešinosprendimas Lietuvostik diplomatinėtaikiomis tarnybapriemonėmis), vadovaujamatačiau tam pasipriešino [[Stasys Lozoraitis|Stasio Lozoraičio]] vadovaujama Lietuvos diplomatinė tarnyba ir reikalas ilgam laikui liko įšaldytas.<ref> A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 17-18</ref> 1947 m. gruodžio 9 d. V. Sidzikauskas dar kartą susitiko su lenkų atstovais Londone, tarp jų užsienio reikalų ministru A. Tarnowski, tačiau negavo garantijos, jog ateityje nesutarus dėl Vilniaus nekils ginkluotų konfliktų.<ref>A. Tarnowskio ir T. Gwiazdowskio susitikimo su V. Sidzikausku ataskaita, 1947 12 12, IPMS, A. 11. E/1166</ref> 1959 m. birželio 20 d. [[VLIK]]o praplėstas prezidiumas svarstė, ar pasirašyti sutarties su Lenkijos išeivijos organu deklaraciją, tačiau klausimas buvo atmestas keturiems atstovams (socialdemokratų, Ūkininkų Sąjungos, Ūkininkų partijos ir mažlietuvių) balsavus „už“ ir penkiems (krikščionys demokratai, liaudininkai ir kiti) „prieš“. Deklaracijai nepritariantys motyvavo tuo, jog lenkai neatsisako pretenzijų į Vilnių ir esą Lenkijos „Rada“ nepakankamai reprezentatyvi, kad būtų VLIK partnerė.<ref>M. Brako straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960 m., ALKA, M. Brako archyvas, 8 failas, p. 29-35</ref>