Germanų prokalbė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dėl kirčio atitraukimo į žodžio pradžią nekirčiuotų skiemenų balsiai, pradedant vėlyvąja germanų prokalbe ir baigiant įvairių dialektų istorija, ilgainiui buvo [[Redukcija (kalbotyra)|redukuoti]]. Jau germanų prokalbėje buvo išnykę žodžio galo {{IPA|/e/}} ir {{IPA|/ɑ/}}, o nekirčiuotuose skiemenyse {{IPA|/e/}} sutapo su {{IPA|/i/}}. Iki pradedant skilti į dialektus, trečiajame skiemenyje dažniausiai ėmė iškritinėti balsiai, pavyzdžiui, kai kuriose esamojo laiko galūnėse galinis ''-i'', taip pat – balsiai daugiskaitos [[naudininkas|naudininko]] ir [[Įnagininkas|įnagininko]] galūnėse ''-maz'' ir ''-miz'' bei esamojo laiko veiksmažodžių pirmojo daugiskaitos asmens galūnėje.

 

 

Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo ''-ą'' šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš bendraties priesagos ''-an'' (< *''aną'') ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės ''-en'' (< *''-anaz''). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. Todėl anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba jeigu jis nebūdavo sunosintas, buvo supriešakėjęs į ǣ [æː]. Šis reiškinys, žinomas kaip anglų-fryzų paryškinimas, arba pirmasis supriešakėjimas, turėjo įvykti labai ankstyvame anglų-fryzų kalbų istorijos etape – iki netenkant žodžio galo ''-ą''.