Hernán Cortés: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naktį į [[1520]] m. [[liepos 1]] d., E. Kortesas nusprendė prasiveržti iš apsupties, užverčiant vieną skylių pylime (pylimus actekai buvo praardę, kad užblokuotų ispanus). Žirgų kanopos buvo apmūturiuotos, tačiau viena moteris pastebėjo ispanus ir sukėlė aliarmą. Prasidėjo mūšis, kuriame ispanams trukdė dar ir tai, kad jie buvo pasiėmę tiek aukso, kiek tik galėjo panešti. Kova buvo tokia negailestinga, kad teigiama, jog minėtoji skylė kanale (kurią ispanai tikėjosi užversti) buvo tiesiog užversta žmonių kūnais, taigi likusieji galėjo pereiti per kūnus. Korteso gyvybę išgelbėjo tai, kad actekai norėjo paimti jį gyvą ir paaukoti karo dievui Huicilopočtliui. Kovoje žuvo apie 400 ispanų ir 2000 indėnų, tačiau Kortesui, Alvarado ir kitiems stipriausiems kariams pavyko pabėgti iš Tenočtitlano. Išsigelbėjo ir dalis moterų, tarp jų [[La Malinche]], Alvarado meilužė ir dvi Moktesumos dukterys iš Korteso haremo. Ši actekų pergalė buvo praminta „Liūdnąja naktimi“ (''La Noche Triste'').

 

 

Tenočtitlano apgultis sutapo su [[raupai|raupų]] epidemija (indėnai neturėjo imuniteto europiečių atneštoms ligoms) – net tarp Korteso sąjungininkų indėnų mirtingumas siekė 40 %, tad apgultame mieste jis turėjo būti dar didesnis. Teigiama, kad Kortesas iš pradžių siekęs išsaugoti miestą, tačiau kadangi actekai gindavosi kiekviename name, atakuodami ispanus nuo stogų, verždamiesi ispanai turėjo griauti kiekvieną namą. Galiausiai, beveik visas miestas buvo visiškai sugriautas. Paskutinis actekų imperatorius, Kuautemokas, pasidavė Kortesui [[1521]] m. [[rugpjūčio 13]] d. Spėjama, kad mieste žuvo nuo 120 000 iki 240 000 actekų.