Erezija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pakeista istorija apie Valdensus |
S Atmestas 2003:C0:BF11:EF00:4424:FCB7:7E93:92A2 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Hugo.arg keitimas) Žyma: Atmesti |
||
Eilutė 1:
'''Erezija''' ({{grc|hairesis}} 'atskala') – [[Religija|religijos]] srovė, prieštaraujanti
== Istorija ==
[[Vaizdas:Jan hus 1.jpg|thumb|[[Janas Husas]]]]
Ankstyvaisiais [[viduramžiai]]s krikščionybėje reiškėsi įvairios kryptys, skirtingai buvo suprantamos atskiros tikėjimo idėjos. Atsirado [[Žmogus|žmonių]], kurie priešindavosi tikinčiųjų bendruomenės vadovybei, kritikuodavo [[Popiežius|popiežių]], vyskupus, kunigus ir kitaip aiškino tikėjimo požiūrius.
Erezijos pradininku laikomas turtingas [[Audiniai|audinių]] pirklys Pjeras Valdas, gyvenęs XII a. [[Lionas|Lione]]. Jis ir jo bendraminčiai valdensai teigė gyveną pagal [[Kristus|Kristaus]] pavyzdį. [[Bažnyčia|Bažnyčios]] valdovus jie kaltino Kristaus dvasios išsižadėjimu, todėl buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti.
Eretikai aktyviai veikti pradėjo [[XII amžius|XII]] - [[XIII amžius|XIII a.]] Jų judėjimų centrai buvo [[Prancūzija|Prancūzijoje]] ir [[Italija|Italijoje]]. Daugelis eretikų - [[Katarai|Albigiečių]] veikė [[Albi]] mieste, Rytų Prancūzijoje. Taip pat jų daug gyveno [[Tulūza|Tulūzos]] grafo Raimundo VI valdose. Nužudžius popiežiaus pasiuntinį, popiežius [[Inocentas III]] albigiečius atskyrė nuo Bažnyčios. Prieš juos buvo paskelbtas [[kryžiaus žygis]], kuris truko 20 metų ([[1209]] - [[1229]] m.). Eretikai buvo žudomi, miestai griaunami. Kryžiaus žygio dalyviai nusiaubė didžiąją dalį Pietų Prancūzijos. Tuo pasinaudojo Prancūzijos karalius, prijungdamas [[Tulūzos grafystė|Tulūzos grafystę]] prie savo [[Domenas|domeno]].
Eretikai buvo tikintys, tačiau kritiškas jų požiūris, reikalavimas atsisakyti turto, raginimas keisti tikėjimo tradicijas gimdė [[Katalikai|katalikų]] vadovybės priekaištus. Jie buvo aktyviai persekiojami. Viena iš plačiai taikomų erezijos bausmių buvo pašalinimas iš tikinčiųjų bendruomenės. Kartais buvo atskiriamos didelės sritys, kuriose buvo daug eretikų. Prieš tokius [[regionas|regionus]] buvo skelbiami niokojantys žygiai.
XIII a. buvo įsteigtas specialus [[teismas]] eretikams - [[inkvizicija]]. Įtariamuosius erezija suimdavo ir tardant neretai kankindavo. Žiauriausia inkvizitorių bausmė buvo [[Degimas|sudeginimas]] ant laužo. Inkvizicijos aukomis tapdavo ne tik eretikai, bet ir mokslininkai.
[[XV amžius|XV a.]] teologas ir [[Praha|Prahos]] universiteto [[rektorius]] [[Janas Husas]] smerkė Bažnyčios ydas: turto siekimą, bažnytinių pareigų pirkimą, [[Indulgencija|indulgencijų]] pardavinėjimą. Jis su savo pasekėjais [[husitai]]s reikalavo tikinčiųjų bendruomenės atsisakyti turto ir pamaldas vykdyti gimtąja tikinčiųjų [[kalba]]. [[1415]] m. Husas buvo suimtas ir apkaltintas erezija. [[Konstancas|Konstanco]] mieste jis [[Konstanco susirinkimas|Konstanco susirinkimo]] nutarimu buvo sudegintas ant laužo, o [[1434]] m. mūšyje prie Lipanų miestelio, rytuose nuo Prahos, imperatoriaus [[kariuomenė]] sunaikino pagrindines husitų pajėgas.
== Krikščionybės erezijos ==
Didžioji [[krikščionybė]]s erezijų dalis atsirado ankstyvosios krikščionybės laikais, kai neegzistavo stiprūs ideologiniai centrai, galintys kontroliuoti skelbiamą mokymą. Palankią aplinką erezijų atsiradimui sudarė ir patikimos literatūros trūkumas bei judokrikščioniškų idėjų sintezė su antikinėmis religinėmis - filosofinėmis idėjomis.
Ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:
|