Žemė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Jūra|Jūros]] ir [[vandenynas|vandenynai]] sudaro apie 71 % viso Žemės paviršiaus, o [[sausuma]] užima 29 %. Sausumos paviršiuje yra nelygumų – [[kalnas|kalnų]], daubų ir panašiai, tačiau net didžiausi kalnai bei vandenyne giliausios įdubos, palyginus su visos Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to bendra Žemės forma priimta laikyti tą, kurią sudaro ramus jūrų ir vandenynų paviršius, tariamai pratęstas per [[Žemynai|žemynus]]. Toks paviršius vadinamas lygio paviršiumi. Tyrimais nustatyta, kad teorinis Žemės paviršius yra [[elipsoidas]], t. y. figūra, kuri gaunama sukant [[elipsė|elipsę]] apie jos mažąją ašį.

 

 

Žemės elipsoido spindulys, einantis nuo centro link ašigalių – 6 356 863 m.

[[Vaizdas:Žemės orbita.png|thumb|right|280px| Žemės orbitos apie Saulę schema pagal šiaurės pusrutulį.]]

[[Vaizdas:Žiemos saulėgrįža.png|thumb|right|280px| Žemė Šiaurės pusrutulio vasaros saulėgrįžos (apie birželio 21 d.) taške. Žemė yra labiausiai pasvirusi į Saulę šiaurės ašigaliu, Saulės spinduliai krenta statmenai į [[platuma|platumą]], vadinama [[Vėžio atogrąža]]. Pietų pusrutulio vasaros saulėgrįžos metu (apie gruodžio 22 d.) būtų atvirkščiai ir Saulės spinduliai statmenai kristų į platumą, vadinama [[Ožiaragio atogrąža]].]]

 

== Mėnulis ==

{{Main|Mėnulis}}

Žemė yra vienintelė Saulės sistemos planeta, turinti sąlyginai didelį palydovą − Mėnulį. Dėl masės skirtumų Žemės-Mėnulio sistemos gravitacinis centras yra Žemės viduryje. Mėnulis vidutiniškai nutolęs nuo Žemės apie 384 000 km ir apskrieja aplink Žemę maždaug per 27 paras ([[mėnuo]]). Mėnulio gravitacinė trauka Žemės paviršiuje sukelia dvi [[Potvynis ir atoslūgis|potvynio bangas]]: vieną arčiausioje Žemės pusėje ir kitą priešingoje. Tuo pat metu 90° kampu nutolusiame Žemės paviršiuje vyksta [[Potvynis ir atoslūgis|atoslūgiai]]. Dėl greito Žemės sukimosi Mėnulio sukeltas vandenynų ir sausumos išgaubtumas visuomet yra šiek tiek priekyje nei tuo atveju, jei sistema būtų stacionari. Sąveikaudamas su šiuo išgaubtumu Mėnulis po truputį tolsta nuo Žemės. Savo ruožtu Mėnulio sukelti potvyniai dėl sausumos pasipriešinimo vandens judėjimui stabdo Žemės sukimąsi aplink savo ašį. Tokiu būdu Žemės sukimąsis apie savo ašį lėtėja apie 1 [[sekundė|sekundę]] kas 50 000 metų, kai Mėnulis tolsta nuo Žemės apie 38,2 [[metras|milimetro]] kasmet.<ref>Lang, Kenneth R. ''The Cambridge Guide to the Solar System.'' Cambridge University Press, 2003, p. 193</ref> Dėl didelės tarpusavio sąveikos menkai tikėtina, kad Mėnulis kada nors pabėgs iš Žemės orbitos. Praeityje Žemės sukelti potvyniai Mėnulyje buvo kur kas didesni ir visiškai sustabdė Mėnulio savarankišką sukimąsi aplink savo ašį, dėl to Mėnulis yra nuolat atsisukęs į Žemę tik viena savo puse.

 

== Geografija ==

Žemės paviršius sudarytas iš žemynų ir vandenynų. [[Žemynai]] arba kontinentai − didelės žemės masės su priskirtomis salomis, [[vandenynai]] − didelės vandens masės su priskirtomis jūromis ir įlankomis.

[[Žemynai]] (pagal plotą):<ref>''Earth Science: An Illustrated Guide to Science''. Facts on File, 2006, p. 190</ref>

# [[Azija]] (44 mln. km²)

# [[Antarktida]] (13,5 mln. km²)

# [[Europa]] (10,6 mln. km²)

<small>Pastaba. Kai kur Europa ir Azija yra sujungiamos į vieną žemyną − [[Eurazija|Euraziją]].</small>

 

Prieš 200 mln. metų visi [[žemynas|žemynai]] sudarė paskutinį žinomą superžemyną − [[Pangėja|Pangėją]]. Po to dėl mantijos judėjimo Pangėja suskilo ir žemynai nutolo vienas nuo kito. Žemynai juda iki šiol – [[Šiaurės Amerika]] tolsta nuo [[Europa|Europos]], o [[Pietų Amerika]] – nuo [[Afrika|Afrikos]] po kelis centimetrus per metus. Dviejų tektoninių plokščių susidūrimo vietoje iškyla kalnai (pavyzdžiui, [[Kordiljeros]], [[Andai]]). Ten, kur žemyninės plokštės persiskiria viena nuo kitos arba susiduria, vyksta dažni [[žemės drebėjimas|žemės drebėjimai]], iš gelmių veržiasi įkaitusi [[magma]], veikia [[ugnikalnis|ugnikalniai]]. [[Islandija|Islandijos sala]] yra visa iškilusi tokioje vietoje. Po šimtų milijonų metų dėl tektonikos žemynai suformuos naują superžemyną.

 

 

Nėra žinoma, kaip ir kada atsirado Žemėje gyvi organizmai. Dalis mokslininkų palaiko hipotezę, kad gyvybė atsirado šiltoje kūdroje ar karšto šaltinio paviršiuje veikiant cheminėms reakcijoms, kita dalis linkę manyti, kad gyvybė atsirado vandenynų dugne ties [[hidroterminė versmė|hidroterminėmis versmėmis]], dar kita grupė mano, kad gyvybė galėjo būti atnešta su krintančiais meteoritais iš kosmoso.<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 248</ref> Pirmoji gyvybės forma tikriausiai buvo termofilinės bakterijos.<ref>Kusky, Timothy M. ''Encyclopedia of Earth Science''. Infobase Publishing, 2014, p. 248</ref> 3,5 mlrd. metų senumo nuosėdinės uolienos, susiformavusios vandenyno dugne, turėjo aiškius mikroorganizmų [[fosilija|fosilijų]] pėdsakus. Šie organizmai veisėsi pakrančių, vandenyno potvynių užliejamose zonose, sutvirtindavo smėlį. Mikroorganizmai augo kolonijomis sekliuose vandenyse palikdami kupolo pavidalo mineralų sankaupas − [[Stromatolitai|stromatolitus]]. Pirmieji mikroorganizmai išgyveno naudodami uolienų cheminių reakcijų energiją ir patys spartindami oksidacijos procesus, pavyzdžiui, oksiduodami geležį. Kažkuriuo metu atsirado mikroorganizmų, kurie gyvybinių medžiagų gamybai ir energijai išgauti pradėjo naudoti saulės šviesą − [[fotosintezė]]s metu iš atmosferos dujų galima pagaminti įvairių gyvybinių molekulių: aminorūgščių, [[DNR]], [[RNR]], cukrus ir lipidus. Pirmieji fotosintetinantys mikroorganizmai neišskyrė [[Deguonis|deguonies]] ir jų gausa nudažydavo vandenį tamsiai violetine spalva. Apie prieš 2,5 mlrd. metų atsirado mikroorganizmų, kurie fotosintezės metu kaip šalutinį produktą pradėjo išskirti molekulinį deguonį. Nuo prieš 2,5 mlrd. iki 2,2 mlrd. metų deguonies kiekis atmosferoje pakito nuo nulio iki apie 1 % dabartinio lygio.

* [http://earthobservatory.nasa.gov/ Žemės observatorija] (NASA informacija)

 

{{Saulės sistema}}

{{verta}}