Pirmasis pasaulinis karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Pirmasis pasaulinis karas''' (iki Antrojo pasaulinio karo vadintas '''''Didžiuoju karu, arba Didžkariu''''') – vienas iš [[Pasauliniai karai|pasaulinių karų]], vykęs [[1914]] m. [[liepos 28]] d. – [[1918]] m. [[lapkričio 11]] d. daugiausia [[Europa|Europoje]] (taip pat [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]], [[Afrika|Afrikoje]] ir Rytų [[Azija|Azijoje]]), kurio metu mobilizuota buvo 70 mln. karių, iš jų 60 - – europiečių.{{sfn |Keegan |1998 |p=8}}{{sfn |Bade |Brown |2003 |pp=167–168}}. Skaičuojama, kad karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių. Dar tarp 50 ir 100 milijonų buvo nužudyti kelių genocidų metu ar mirė dėl [[Ispaniškasis gripas|gripo epidemijos 1918-aisiais]], kur karas buvo lemtingas faktorius.<ref>{{cite book |last1=Williams |first1=Rachel |title=Dual Threat: The Spanish Influenza and World War I |date=2014 |publisher=Trace: Tennessee Research and Creative Exchange |location=University of Tennessee Thesis |pages=4–10 |url=https://trace.tennessee.edu/cgi/viewcontent.cgi?referer=https://www.google.com/&httpsredir=1&article=2761&context=utk_chanhonoproj |accessdate=10 September 2018}}</ref> Karinius nuostolius padidino technologiniai ir pramoniniai pokyčiai bei užsitęsęs [[pozicinis karas]]. Tai buvo vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje, sukėlęs didelių politinių pokyčių, tarp kurių - – 1917–1923  m. revoliucijos, vykusios daugelyje į karą įsitraukusių šalių. Neišspręsti ginčai ir priešiškumas karinio konflikto pabaigoje lėmė [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] kilimą 20  m. vėliau.{{sfn |Willmott |2003 |p=307}}

Iki 1914  m. Europos jėgos buvo pasidalinusios į dvi koalicijas: [[Antantė|Antantę]], į kurią įėjo [[Prancūzija]], [[Rusijos imperija|Rusija]] ir [[Britų imperija|Britanija]], bei [[Trilypė Sąjunga|Trilypę Sąjungą]], kurią sudarė [[Vokietijos imperija|Vokietija]], [[Austrija-Vengrija]] ir [[Italijos karalystė|Italija]]. Trilypė Sąjunga pradžioje buvusi gynybinė, leidusi Italijai neįsivelti į karą 1914  m., kai tuo tarpu daug sąlygų abiejose sutartyse buvo neformalios ir viena kitai prieštaraujančios. Pavyzdžiui, Italija atnaujino Trilypę sąjungą 1902  m., tačiau slapta susitarė su Prancūzija išlikti neutralia, jei šią užpultų Vokietija.<ref name="Seymour">{{cite book |title=The Diplomatic Background of the War |author=Charles Seymour |publisher=[[Yale University Press]] |year=1916 |pages=35, 147}}</ref> Karui plėtojantis Antantė priėmė Italiją, [[Japonijos imperija|Japoniją]] ir galų gale [[JAV]], taip suformuodama [[Sąjungininkai (Pirmasis pasaulinis karas)|Sąjungininkų]] stovyklą. Tuo tarpu [[Osmanų imperija]] ir [[Bulgarijos karalystė|Bulgarija]] prisijungė prie Vokietijos ir Austrijos bei įkūrė [[Centrinių valstybių sąjunga|Centrinių valstybių sąjungą]].

Tarp 1908 ir 1914  m. [[Balkanai|Balkanuose]] vyko destabilizaciniai procesai tiek dėl silpstančios Osmanų imperijos, tiek dėl 1912–1913  m. vykusių [[Balkanų karai|Balkanų karų]] ir varžybų tarp Rusijos bei Austrijos-Vengrijos.<ref>{{cite journal |last1=Crampton |first1=R.J |title=The Decline of the Concert of Europe in the Balkans, 1913-1914 |journal=The Slavonic and East European Review |date=July 1974 |volume=52 |issue=128 |pages=395–398 |jstor=4206914 }}</ref> 1914  m. birželio 28 d. Bosnijos serbas [[jugoslavizmas|jugoslavų]] nacionalistas [[Gavrilas Principas]] [[Sarajevas|Sarajeve]] nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį [[Pranciškus Ferdinandas|erhercogą Pranciškų Ferdinandą]], taip sukeldamas [[Liepos krizė|Liepos krizę]].<ref name="AJPT2">{{harvnb |Taylor |1998 |pp=80–93}}</ref>{{sfn |Djokić |2003 |p=24}} Liepos 23 d. Austrija-Vengrija paskelbė ultimatumą [[Serbijos karalystė|Serbijai]], į sąjungas greitai įtraukdamas visas didžiąsias Europos galybes su atitinkamomis kolonijinėmis imperijomis ir konfliktas greitai išplito po pasaulį.

[[1914]] m. [[birželio 28]] d. [[Sarajevas|Sarajeve]], tuomet [[Austrija]]i priklausančios [[Bosnija ir Hercegovina|Bosnijos ir Hercegovinos]] mieste, bosnis studentas [[Gavrilas Principas]] [[Pranciškaus Ferdinando nužudymas|nušovė]] Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį [[Pranciškus Ferdinandas|Pranciškų Ferdinandą]] ir jo žmoną. Po pasikėsinimo prieš Pranciškų Ferdinandą, tarp didžiausių Europos valstybių susidarė [[Liepos krizė]]. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu, kadangi studentas buvo neseniai atvykęs iš Serbijos. Teroristiniais aktais serbai norėjo parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas. Tuo pat metu Habsburgai, ypač sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, ruošėsi pietų slavų tautoms, kaip ir vengrams, suteikti autonomines teises. Kita vertus, Habsburgai pagrindiniu priešu laikė Serbiją, kuri prieš monarchiją kurstė kitas slavų tautas.

Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, Austrija-Vengrija pareiškė ultimatumą Serbijai, reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą ([[liepos 23]] d.). Austrija-Vengrija norėjo izoliuoti Serbiją ir neleisti išplisti slavų išsivadavimo judėjimui. Austrijos-Vengrijos vyriausybė manė, kad pagrindinę slavų rėmėją – Rusijos imperiją – pavyks izoliuoti, jei ją diplomatiniais metodais paspaus Vokietija.

Tuo tarpu Vokietija matė, kad jos sudaryta Trilypė Sąjunga silpsta, tuo metu, kai Antantė, ypač Rusija stiprėja ir ginkluojasi. Vokietija bijojo, kad sustiprėjusi Rusija 1916–1917 m. pirmoji pradės karo veiksmus. Vokietija taip pat tikėjosi, kad kilus konfliktui Anglija ir Prancūzija liks neutralios, kadangi jos Balkanuose neturėjo didesnių interesų, o Rusija nesikiš į konfliktą. Todėl Vokietija apsisprendė paremti Austriją-Vengriją ir didesnio konflikto atveju.

1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai prisijungti prie Vokietijos sąjungininkų ir užpulti Jungtines Valstijas. Tai supykdė amerikiečius. Po to, kai Vokietijos povandeniniai laivai paskandino tris JAV prekybinius laivus, tuometinis JAV prezidentas Vilsonas paprašė kongreso paskelbti karą prieš Vokietiją. Kongresas paskelbė karą Vokietijai [[1917]] m. [[balandžio 6]] d. [[JAV|Jungtinių Valstijų]] įstojimas į karą 1917 m. galutinai persvėrė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. [[1918]]  m. [[rugpjūčio 8]] d. [[Sąjungininkai (Pirmasis pasaulinis karas)|Sąjungininkai]] pradėjo [[Šimto dienų puolimas|didelę seriją puolimų]] prieš [[Centrinių valstybių sąjunga|Centrinį bloką]] [[Vakarų frontas (Pirmasis pasaulinis karas)|Vakarų fronte]], kurio eigoje Vokietijos pajėgos buvo išstumtos iš [[Prancūzija|Prancūzijos]] ir priverstos trauktis už [[Hindenburgo linija|Hindenburgo linijos]]. Centrinių valstybių pralaimėjimas tapo neišvengiamas, ypač kai 1918 m. rugsėjį buvo pasirašytos paliaubos su [[Bulgarija]], o spalio mėnesį ir su [[Turkija]]. [[Lapkričio 11]] d. Vokietijos įgaliotiniai pasirašė galutines paliaubas Kompjeno miške.