Veimaro respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
{{Cleanup|Stilius, prastas vertimas}}
Eilutė 90:
 
== "Auksinis periodas" ==
Gustavas Stresemann'as buvo valstybės kancleris šimtą dienų 1923-ais metais bei užsienio reikalų ministras nuo 1923 iki 1929 m. [[Gustav Stresemann|Gustavo Stresemanno]] valdymo laikotarpis nuo 1923 iki 1929 yra vadinamas kaipVeimaro respublikos "auksinisauksiniu periodasperiodu" Veimaro respublikoje, kuomet ir ekonominė, ir politinė šalies būklė stabilizavosi. Gustavas Stresemann'as buvo valstybės kancleris šimtą dienų 1923-ais metais bei užsienio reikalų ministras nuo 1923 iki 1929.
{{Cleanup|Stilius, prastas vertimas}}
 
=== Ekonomika ===
1923-ais, m. G.Stresemannas stabilizavo Vokietijos piniginę valiutą po stiprios infliacijos. Jis taip pat sugebėjo susitarti su Amerika dėl paskolų sistemos, kuri padėjo Vokietijos ekonomikai atsigauti ir pajėgti mokėti reparacijas. Ši ekonomikos stabilizavija numalšino politinę įtampą ir skatino investorius vėl pasitikėti galima Vokietijos verslų sekme. Vienas iš sėkmingiausių Stresemann sprendimų buvo naujos stabilios valiutos įvedimas - Rente markės spalį 1923-ais.
 
[[Daueso planas]] buvo sukurtas 1924-ais tam, kad Vokietija pajėgtų sumokėti reikiamą skolą sąjungininkėms. Pagal jo sąlygas, Amerikos bankai sutiko paskolinti pinigų Vokietijos bankams reparacijos išmokėti - iš viso 40 milijonų svarų. Taip pat buvo įkurtas Vokietijos nacionalinis bankas, prižiūrimas sąjungininkių. Vokietijai buvo suteikta tarptautinė 800 milijonų vertės paskola ekonominei situacijai pagerinti. Iš viso šalis tuo metu gavo du kartus daugiau pinigų, negu reikėjo sumokėti reparacijomis. Šis sprendimas kai kurių istorikų matomas kaip pavojaus signalas - A. J. P. Taylor teigia, kad Vokietijos ekonomika būtų atsigavusi ir be Amerikos paskolų, tačiau būtent dėl šių paskolų ji vėliau susmuko [[Didžioji ekonominė krizė|didžiosios depresijos]] metais.
Eilutė 118:
 
1925-ųjų spalį buvo pasirašytos [[Lokarno sutartys]] tarp Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos. Šiomis sutartimis buvo pripažintos vakarinės Vokietijos sienos, o Vokietija pasižadėjo atsisakyti savo ketinimų šias sienas pakeisti. Taip pat Britanija, Italija ir Belgija pasižadėjo padėti Prancūzijos kariuomenei tuo atveju, jei vokiečių armija bandytų okupuoti demilitarizuotą Reino zoną. Lokarno sutartis leido Vokietijai 1926-ais metais tapti [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]] nare. Sutarčių silpna vieta buvo Vokietijos rytinės sienos, kurių Vokietija nepripažino. Vykdant sutarčių sąlygas, 1925-ais metais visos užsienio kariuomenės paliko Rūro regioną, anksčiau, negu buvo numatyta Versalio sutartyje. Vokietijos priėmimas į Tautų sąjungą bei tapimas nuolatine apsaugos komiteto nare pakėlė jos tarptautinį prestižą ir suteikė pasitikėjimo pačiai vokiečių tautai.
{{Vokietijos istorija}}
 
=== Politika ===
Nors Stresemann'o laikotarpiu nebuvo panaikintos visos Veimaro respublikos silpnybės, demokratija tuo metu buvo palyginus stabili. 1925-aisiais metais įvykusių prezidento rinkimų metu buvo išrinktas Hindenburg'as - dešiniųjų pažiūrų konservatorius. Jo kadencija patenkino kitus konservatyviuosius bei suteikė naujos dvasios respublikai. Tačiau proporcinė balsavimo sistema vis dar nesuteikė stiprybės parlamente - nei viena partija nesugebėjo gauti daugumos balsų, ir visos buvo priverstos burtis į trumpai išgyvenusias koalicijas. Dauguma koalicijų išlikdavo tik metus, kas sumažino pasitikėjimą nauja sistema vokiečių akyse.
Eilutė 137:
 
=== Veimaro respublikos žlugimo priežastys ===
 
{{Vokietijos istorija}}
Svarbiausia iš žlugimo priežasčių buvo ekonominė. Nors [[1923]]–[[1929]] m. Veimaro respublikos ekonomika po [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] ėmė atsigauti, bet vis dėlto buvo priklausoma nuo [[JAV]]. Kai 1929 m. JAV kilo [[Didžioji ekonominė krizė]], neaplenkė ji ir Vokietijos. Veimaro respublika skolinosi iš JAV bandydama sumokėti reparacijas laimėjusioms šalims. 1929 m. įvykus krizei, JAV pradėjo spausti Veimaro respubliką grąžinti skolas. Veimaro respublika sunkiai išgyveno šį periodą. Daug žmonių tapo bedarbiais. [[1932]] m. jų skaičius siekė beveik 5 milijonus. Tai labai stipriai prisidėjo prie Nacionalsocialistų partijos iškilimo ([[NSDAP]]).