Krikščionybė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos Žymos: Vizualus redagavimas Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
|||
Eilutė 130:
Justino Kankinio „Pirmojoje apologijoje“ – veikalas adresuotas imperatoriui Antoninui Pijui – pateikiamas krikščionių liturgijos aprašymas, jau turintis pamatinę krikščionių liturginės dievogarbos struktūrą:
{{Citata|"Ir dieną, sekmadieniu vadinamą, visi miesto ar kaimo gyventojai sueina draugėn; kiek tik leidžia laikas, skaitomi apaštalų liudijimai bei pranašų raštai. Kai skaitantysis pavargsta, toliau žmones moko vadovas, ragindamas laikytis anų gerų pavyzdžių. Tada visi pakylam ir meldžiamės, o paskui, kaip jau sakėm, įnešami duoa, vynas ir vanduo, ir vadovas tam tikru būdu atnašauja maldas ir dėkojimus pagal savo įgaliojimus, o žmonės atsako tardami "Amen". Tada padalijama ir turima dalis tame, už ką buvo dėkojama, o
Taigi Justinas rašo, kad krikščionys susirenka bendrai dievogarbai sekmadienį, prisikėlimo dieną, nors kitos liturginės praktikos į tai neįeina. Skaitomos ištraukos iš Senojo ir Naujojo Testamentų, bet ypač iš Evangelijų. Dažnai skaitiniai sudaro metų ciklą ir būna surašyti tam skirtoj knygo – lekcionarijuje. Skaitinį lydi pamokymai – pamokslas arba homilija. Į liturgiją įsiterpia įvairios maldos (užtarimo, padėkos, išpažinimo), jos sakomos kiekvieno ar visų atitariamos skaitant kam nors vienam, tyliai ar giedant. Dažniausia – vad. Viešpaties malda (Tėve mūsų). Eucharistija arba Šv. Komunija, arba Viešpaties vakarienė) – tai liturgijos dalis, kurioje naudojamas pašventintas maistas, paprastai duona ir vynas. Justinas Kankinys Eucharistiją aprašo taip:
Eilutė 136:
{{Citata|Eucharistija mes vadinam tą valgį, kurio negalima valgyt niekam, o tik žmogui, tikinčiam, kad tiesa ką mes mokom, ir nuplautam nuplovimu nuodėmes atleidžiančiu ir ir atgaivinančiu, žmogui, gyvenančiam taip, kaip paliepė Kristus. Nes ne kaip paprastą valgį ir gėrimą mes ją priimam, bet kaip Kristus mūsų Išganytojas, Dievo Žodžiu padarytas krauju ir kūnu, turėjo kūną ir kraują mūsų išganymui, taip ir mes išmokyti, kad valgis, Jo žodžio malda palaimintas, o mūsų kūną ir kraują perkeitimu maitinantis, yra kūnas ir kraujas to Jėzaus, kuris tapo kūnu.|Justinas Kankinys}}
Vienos krikščionių denominacijos praktikuoja uždarą komuniją, t. y. teikia Eucharistiją tik tos bendruomenės ar bažnyčios nariams. Katalikai reikalauja, kad tikintysis dar ir neturėtų neatleistų mirtinų nuodėmių. Daugelis kitų bažnyčių laikosi atviros komunijos principo, nes komuniją traktuoja kaip sąjungos būdą, o ne tikslą, ir todėl leidžia ja pasinaudoti visiems tikintiems. Kai kurios grupės nusišalino nuo tradicinės liturgijos ir, pvz., renkasi šeštadienį (
Gali skirtis atskiros tikėjimo praktikos – krikšto, santuokos apeigos, pasninkai. Ankstyvojoje Bažnyčioje tie, kurių iniciacija nebaigta, atsiskirdavo prieš eucharistinę pamaldų dalį. kai kuriose bendruomenėse prie visų ar dalies pamaldų, kol įgis tinkamą apmokymą. Vaikų dievogarba dažnai vykdoma vad. sekmadieninėse (ar šeštadieninėse) mokyklėlėse.
| |||