|
1972 m. iškastas ežeriukas. 1982 m. įkurtas prie jo parkas. 1924 m. pastatytoji bažnyčia sudegė 1944 metais. 1990 m. Prienų parapijos kunigo monsinjoro Juozapo Užupio ir vietos parapijiečių iniciatyva bažnyčia buvo atstatyta. 2006 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu patvirtintas Naujosios Ūtos herbas. 2007 m. gyveno 85 šeimos su 232 gyventojais. 1959 m. Naujosios Ūtos kaime (čia turima mintyje ir gyvenvietę) gyveno 286 gyventojai.<ref>Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II tomas, 672 psl.</ref>
{{adm
== 50 kutūros žingsnių Naujosios Ūtos seniūnijoje ==
''(Šio krašto kultūrinio gyvenimo peripetijos pradėtos registruoti nuo 1958 metų –šio straipsnio autoriaus apsigyvenimo Naujojoje Ūtoje).''
Vakaruškos - šokiai vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį. Šokiams grodavo to paties jaunimo muzikantai, kuriuos pavaduodavo mokantys groti šokių dalyviai.
Naujosios Ūtos krašte grodavo Justinas Urbonas, Algis Lukauskas, Jonas Juodys''',''' Algis Kučinskas, iš Mieleiškampio į Mieleišupį atsikėlęs Vincas Žilinskas, Antanas Laukaitis, Sigitas Skilandis, Juozas Motūza, Algis Juodnukis, Vincas Paliapas, smuiku grojo Bubnys Pranas iš buvusio Degimų kaimo.
''' '''Vakaruškos dažniausiai vykdavo Būdininkų kaimo Kurtinaičių sodyboje. Kurtinaičių šeima turėjo akordeoną ir būgnų komplektą – koja mušamas didysis būgnas, lėkštės, trikampis, skrabalas ir dvi lazdelės mušimui rankomis. Šiais instrumentais grodavo Juozas, Justinas, Vytas, Danutė, Antanina Kurtinaičiai. Danutė turėjo ypatingai stiprų balsą, juo ir paįvairindavo muzikinių akordų skambėjimą. Kurtinaičių muzikantus, jiems nutarus pailsėti, pavaduodavo šokiuose dalyvaujantys ir mokantys šiek tiek groti vakaruškų dalyviai.
Būtų melas, jeigu kas teigtų, kad tais laikais nebuvo svaigalų ar parūkymo. Vyrai darydavo taip vadinamą pertrauką - eidavo į kitą kambarį, kur pasivaišindavo pačių atsineštine ruginuke, paskanaudavo šeimininkų pripjaustytų lašinukų. Šokiams skirtoje salėje pasilikdavo neturintis gėrimo ir rūkymo įpročių muzikantas. Pastarasis grodavo tarpusavy bešokančioms merginoms. Kartais muzikantas sugebėdavo begrodamas uždainuoti kažkurią visiems gerai pažįstamą dainą, merginos skubiai stodavo ,,rateliu“ ir prasidėdavo dainų maratonas. Čia neaplenkiamos būdavo Naujosios Ūtos bažnytinio choro dalyvės Laimutė Sakalauskaitė ir Danutė Kurtinaitytė-Zieniuvienė. Tai trukdavo neilgai, nes vyrų kompanijos dalis jau ruošdavosi grįžti į salę. Prieš sugrįžtant, juk reikia išeiti į lauką, sustoti ratu ir paskelbti visiems nemiegantiems ir tebemiegantiems sodiečiams, kad čia ne „mėmės“ susirinko... Tokia vyriška kompanija kviesdavo padainuoti ir muzikantą. Prie jų prisijungdavo balsingiausios merginos.
Tuo laikotarpiu dainuodavo visi, visur ir visada, kas mokėjo ir tas, kas įsivaizduodavo mokąs.
Vakarėliai (taip šiame krašte vadindavo šokius) vykdavo ne tik pas sodiečius, bet ir mokyklose: Pilotiškėse, Švirino sodyboje esančioje pradinėje mokykloje, ir Naujosios Ūtos septynmetėje mokykloje. Pastarojoj, atidarius tarp dviejų klasių įrengtą sulankstomą sieną, sutilpdavo iki 250 žmonių.
Muzikantai - tie patys, bet jau samdomi (jie gaudavo simbolinį atlygį – jiems būdavo atiduodami už bilietus surinkti pinigai). Aktyvesnieji visuomenininkai - apylinkės spausdinimo mašinėle paruošdavo iki 200 bilietų, bet ir tų kartais pritrūkdavo. Jaunimo būdavo tiek „tiršta“, kad apie poilsį atsisėdus nebūdavo net kalbos. Jie susirinkdavo ne tik iš aplinkinių, bet ir tolimesnių - Rudėnų, Kunigiškių, Žemaitkiemio, Pašlavančio (Šilavoto sen.), Baltramurgio, Tartupio, Pilotiškių ir kitų kaimų. Patalpas apšviesdavo dvi ant krosnių pastatytos žibalinės lempos. Šokiai vykdavo nuo 19 iki 1-2 val. nakties.
Bėgo monotoniškas laikas iki to momento, kai Sakalauskaitė Laimutė, Justinas Urbonas, na, ir jų pakviestas šio straipsnio autorius, nutarė, nusprendė ir... pradėjo ruošti saviveiklos pasirodymus. Justinas, Laimutė ir Danutė - jie minčių režisieriai. Man gi, šiek tiek pažįstančiam natas, turinčiam rezervuotus sugebėjimus dailėje ir poezijoje, vaidyboje, rezervuotai sugebančiam sukurti reikiamus tekstus, teko būti jų minčių išpildymo padėjėju. Su mūsų visų paruoštais (''tada taip mums atrodė'') koncertais pasirodėme Naujojoje Ūtoje, buvome nukeliavę į buvusį už Balbieriškio „Švyturio“ kolūkį, Lazdijų rajono Kapčiamiesčio kultūros namus.
1965 m. buvo atidaryti Naujosios Ūtos tarybinio ūkio kultūros namai. Jų direktore buvo paskirta Bronė Andriulevičiūtė (dabartinė Navickienė).
Nuo 1967 metų, pastarajai išvykus, kultūros namų direktore buvo paskirta Angelė Degutienė. Buvo nutarta pastatyti Žemkalnio pjesę „Tadas Blinda“. Susikviesta 21, sa-viveiklininkas, pasiskirstyta vaidmenimis, išsidalinta tekstų išrašai, susitarta, kada vėl susirinksime. Iš Vilniaus, Konarskio g., Lietuvos radijo centro parsivežta spektaklio „Tadas Blinda“ įrašas režisūrai palengvinti. (Deficitą - magnetofoną, jau turėjom).
Kauno dramos teatras paskolino reikalingų drabužių, krepe, perukų, grimo. Dekoracijas gaminti tapyti teko patiems.
Spektaklis, kurio žiūrovais buvo draugai, kaimynai, giminės, pažįstami, įvyko. Su šia pjese buvo apsilankyta Igliaukoje, Pakuonyje.
Po kiekvieno pasirodymo šiokia tokia, priklausanti nuo kultūros namų direktorės vaišingumo, vakarienė saviveiklininkams.
Sekantis spektaklis buvo gautas iš, berods, Vilniaus respublikinės bibliotekos archyvų, Vytauto Žemkalnio 4 veiksmų pjesė „Drama miške“. Pjesės tekstą teko duoti susipažinti Prienų rajono partijos komiteto „cenzūrai“... Leidimas buvo gautas.
Kultūros namuose buvo suburti ansambliukai, agitmeninės brigados, tautinių šokių ratelis.
Kultūros namų darbuotojai vesdavo žemdirbių darbų pabaigtuves, kombainininkų palydas į laukus, kovo 8-os, Spalio revoliucijos, Gegužės 1-osios, Naujųjų Metų šventes.
Laikui bėgant - drauge su naujomis madomis dainų repertuaruose keitėsi ir dainininkų kartos. Naujai skambėdavo iš Vartų k. atvykstančių dainininkių Virginijos Tarcijonaitės – Kirkliauskienės, seserų Janinos ir Danutės Anankaičių atliekamos dainos. Danutė vėliau išvyko į Vilnių mokytis dainavimo meno, dar vėliau dainavo Lietuvos šokių ir dainų ansamblyje. Gražiai skambėdavo ir Šakališkių k. Romutės ir Albinukės Venskūnaičių duetai. Atsirado nauja karta muzikantų (akordeonistų): Jonas Pakėnas, Antanas, Viktoras ir Eugenijus Navickai, broliai Algis ir Jonas Laukaičiai, Vincas Kavaliauskas, Kazimieras Mališauskas, Juozas ir Vincas Rimavičiai, Raimundas Baranauskas, Vytas Vaškevičius, Vytas ir Donatas Aidukai. Pastarieji du buvo įsigiję muzikinį išsilavinimą.
Buvo bandymų sukurti liaudiškos muzikos kapelą.
Prie kultūros namų veikė biliardinė, kurioje jauni ir seni leisdavo laisvalaikį. Čia pat, salės scenoje, stovėdavo teniso stalas, keli komplektai šaškių ir šachmatų. Buvo organizuojamos asmeninės pastarųjų sporto šakų varžybos.
Kultūros namų administracija kviesdavo pas save kitus saviveiklininkus ir profesionalius ansamblius. Apsilankė ansamblis „Nerija“ bei dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“. Buvo organizuojamos išvykos į koncertus – į Kunigiškių kolūkio kultūros namus, kur atvykdavo kolūkio pirmininko Antano Vilko pakviesti profesionalūs koncertuotojai.
Kadangi dabartinėje Naujosios Ūtos seniūnijoje iki 1974 metų buvo du - Žemaitkiemio ir Naujosios Ūtos - žemdirbių kolektyvai, veikė dveji kultūros namai, nederėtų pamiršti ir žemaitkiemiečių kultūrinio gyvenimo. Žemaitkiemio kultūros namai buvo įsikūrę Aviniškės upelio krante stovinčioje Lapinskų sodyboje. Jiems vadovavo energinga direktorė - Janiną Aldakauskaitę (dabar Sušinskienė), bandžiusi dirbti Onutė Barišauskaitė. Kažkiek dirbo ir kultūros darbuotojo mokslų ragavęs Antanas Marcinkevičius, kolūkio vadovui Algiui Senavaičiui pakvietus, padėti ,,kelti“ kultūrą, paragauti meno vadovo duonos Žemaitkiemyje teko ir šių eilučių autoriui. Buvo paruošta, 2 veiksmų pjesė „Palangos liūtas“. Įsimintini visur ir visada dalyvaujančio saviveiklininko pasakoriaus, mokytojo Jono Jurčiukonio pasakojimai, intermedijų vaidmenys.
Sujungus Žemaitkiemio kolūkį su Naujosios Ūtos tarybiniu ūkiu, išliko tik vieni Naujosios Ūtos kultūros namai.
Bėgo metai. Kultūros namuose šokiams akordeonu grodavo Vytas Aidukas, Jonas Pakėnas - mušamaisiais, dainuodama jiems padėdavo Dalė Kapočiūtė.
Keitėsi mados: nauji šokiai, naujos melodijos, nauja ritmika. Vietoj valso, polkos, fokstroto ir tango, atsirado letkis, rokenrolas, tvistas, lambada. Akordeono ir būgno muziką keitė elektroniniai muzikos instrumentai. Muzikantams suspėti su pasikeitimais tapo sudėtingiau - gyvą muziką keitė magnetafoniniai ir kitokie įrašai.
XXI amžiaus pradžioje išnyko kassavaitiniai šeštadieniniai šokiai. Jaunimo tarpe pasireiškė naujos tendencijos: merginų noras rūkyti, naudoti alkoholinius gėrimus.
Taigi, kur kitur, jei ne gamtoje galima nevaržomai tai daryti. Vasaros susiėjimai persikėlė prie tvenkinių, parko, ežeriuko, medžiotojų pavėsinių ir t.t.
Pradingo entuziazmas kviestis į kultūros namus profesionalius dainininkus ar muzikantus, nes tokie kvietimai pasibaigdavo fiasko – apsilankydavo tik keletas klausytojų.
Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje rajono valdžia skyrė tik minimumą dėmesio kaimo kultūros kėlimui. Trūkstant lėšų, kultūros namuose nebeliko gerų –įvairiapusiškų specialistų.
Vyresnio amžiaus moterys, iki minimumo sumažėjus darbų namų ūkyje, turinčios daug laisvo laiko - nelaikančios galvijų, kiaulių vykdavo į Kaune ar Marijampolėje organizuojamus šokių vakarus.
Vidutiniosios kartos moterys laisvalaikio vakumą pildė kultūros namų sporto salėje arba Marijampolėje organizuojamuose naujoviškų šokių rateliuose.
Darbuotojų kaita Naujosios Ūtos kultūros namuose:
1. Bronė Andriulevičiūtė – Navickienė 1965-67m.
2. Angelė Degutienė 1967-70 m.
3. Natalija Migonienė.
4 Leokadija Dapkūnienė.
5. Lina Banytė – Suchorukovienė.
6. Aldona Juškaitė – Bacvinkienė.
7. Dalė Rainienė.
8. Vidilija Kniukštaitė - Aidukienė.
9. Vytas Aidukas.
10. Anelė Aidukaitė – Lukjančiuk.
''' Skaityklos ir bibliotekos'''
Pokariu kaimuose buvo kuriamos skaityklos, kuriose buvo galima paskaityti laikraštį ar žurnalą, parsinešti į namus iš skaityklos pasiskolintą knygą. Vėliau skaityklos pervadintos bibliotekomis.
Pirmoji tokia skaitykla, vėliau tapusi biblioteka, Naujoje Ūtoje buvo įkurta XX a. penktame dešimtmetyje tuometiniame apylinkės pastate ''(dabartinis V.'' ''Grigalevičiaus gyvenamasis namas''). Vedėja - Leokadija Dapkūnienė. Biblioteka tuo metu buvo pa-grindinė jaunimo aktyvistų susirinkimo vieta. Čia rinkdavosi repeticijoms saviveikli-niai, dramos, dainos ir tautinių šokių mėgėjai. Nuo 1972 m. bibliotekai vadovavo Vi-da Markauskaitė – Juodienė. Po Atgimimo bibliotekos vedėja dirbo Zuzana Suchorukovienė, o nuo 2014 m. - Sonata Suchorukovaitė – Milušauskienė.
Be kaimo bibliotekos, visą laiką veikė ir Naujosios Ūtos mokyklos biblioteka.
Kiek energijos, sumanumo, atkaklumo, režisūrinių gebėjimų ir noro savo laisvalaikį praleisti bibliotekoje reikėjo turėjo turėti bibliotekos vedėja, kad įpratintų mokinius skaityti knygas, kad įtrauktų juos dalyvauti knygų aptarimuose, inscenizacijose, parodėlėse, rašytojų ar poetų jubiliejiniuose minėjimuose, kad atostogų metu lankytų žymesnes Lietuvos vietas!
Šių savybių niekada netrūko šiai veiklai pašventusiai tris dešimtmečius savo gyvenimo lituanistei Aldonai Degutytei.
'' '' Žemaitkiemyje pokaryje pirmoji skaitykla (biblioteka) buvo įkurta Jakevičiaus ''(dabartinėje Lazausko)'' sodyboje. Šios vienintelės kultūrinės įstaigos vedėja buvo Janina Jakevičiūtė.
Vėliau biblioteka, kuriai vadovavo Natalija Marcelė Jurčiukonienė, perkelta į dabartinį Petro Jasiulevičiaus namą.
Taip, pažvelgus pro dabarties prizmę, žingsniavo šio krašto kultūrinis gyvenimas...
''„... Bėgo laikas, metus metai keitė,''
'' Keitės muzika, keitės veidai,''
'' Dainų aidą kartojo pašlaitės,''
'' Laukuose mėlynavo „linai“. (V. D.)''
Pakerėti jų, kai kurie iš tuometinių saviveiklininkų sukūrė šeimas. Nauja karta reikalavo ne skambių dainų, o vakaro lopšinės... Kiti paskendo, vykstant melioracijai, statybų rūpesčiuose, dar kiti išvyko svetur kurti savo gyvenimo legendą.
Tik Atgimimo metais, išvažiuodami saugoti Juragių retransliacijos bokštą, muzikantai nepamiršo akordeono - suskambo senasis Justino Urbono ir Vytauto Degučio duetas. Jo klausėsi keletas naujaūtiečių ir žemaitkiemiečių. Nebuvo kam ploti - visi skendo apmąstymuose... Priėjo Gintautas Ališauskas iš Tartupio kaimo ir tarė:
-Na, judu ,,duodat“. Net negalvojau, kad taip gražiai galit padainuoti.
Jis bei kiti prie jo prašymo prisijungę Juragių saugotojai vis prašė naujų ir naujų dainų - taip ligi paryčių...
Dar vėliau naujai atgimusiame mūsų krašte skambėjo tik jau ne sovietinio laikotarpio, o prisikėlusios iš 50 metų trukusio letargo senosios lietuviškos dainos.
Kasmetiniuose kraštiečių susitikimuose ant Pašlavančio piliakalnio skambėdavo žemiečių sukurtos ,,Buvo kaimas“, ,,Šlavanta“ dainos. Pastaroji tapo Pašlavančio kaimo himnu.
Išnyko jaunimo šeštadieniniai susibūrimai – šokiai, nukeliavo praeitin kinas, nebandoma suburti muzikantų, šokėjų, tik epizodiškai (atskirų entuziastų iniciatyva) atgyja Naujosios Ūtos ir Žemaitkiemio tinklinio, krepšinio, lauko teniso, futbolo aikštynai, nušluostomos dulkės nuo stalo teniso stalų, šaškių, šachmatų lentų, sandėliuose rūdijančių svarsčių. Rūdija epizodiškai atrakinamos kultūros namų spynos, ... neatsiranda naujų idėjų..., neišnaudojama sporto ir saviveiklos entuziastų iniciatyva, patirtis, trūksta reklamos apie vykstančius renginius, neišnaudojami turimi materialiniai rezervai.
Nauja žmonių susibūrimo vieta tampa Serbentinės kaime vykstantys kasmetiniai tarprajoniniai saviveiklinių klojimo teatrų pasirodymai, Žemaitkiemyje vykstančios Prienų rajono bendruomenių sporto šventės, kuriose vedlių vaidmenis atlieka Diana ir Vaidas Kupstai.
'''Kinas '''
Didelę dalį kultūrinio gyvenimo XX a. antroje pusėjetuo metu užpildydavo kinas. Jis buvo demonstruojamas mokykloje. Kino aparatūrą ir jos demonstravimui reikalingą benzininį varikliuką atsiveždavo iš Prienų atvykstantis žiūrovų vadinamas kinistas. Atvykdavo 1-2 valandomis anksčiau ir lauke pastatęs garsiakalbį leisdavo muziką. Pastaroji buvo girdima už 3-4 km. Žiūrovai rinkdavosi iš aplinkinių kaimų.
Kino demonstravimui gaminantys elektrą varikliai būdami ne pirmos jaunystės, nuo nuolatinio vežiojimo, drėgmės ir kitų priežasčių dažnai gesdavo. Tekdavo ilgai laukti, o kartais grįžti namo nepamačius laukto kino. Žiūrovai nenusimindavo, nes elektros dar nebuvo, tad nebuvo kas veikti sutemose, išskyrus radijo taško leidžiamų laidų klausymąsi. Tokie laidiniai radijo taškai buvo įvesti daugelyje Naujosios Ūtos kaimo sodybų ir veikdavo nuo 6 iki 24 val. Troboje ant sienos kabėdavo dėžutė su garsiakalbiu ir garso reguliavimo rankenėle. Pastarąja daugelis sodiečių nesinaudojo – užmigdavo su himno garsais ir pabusdavo su jais.
Kino demonstravimo salė keitė savo vietas: mokykla, dabartiniai Runkauskų, Račių namai ir, galiausiai, kolūkio pirmininko Kazimiero Marcinkevičiaus išsvajoti ''(Rašau ,,išsvajoti“, nes dažnai, asmeniškai besikalbant, jis sakydavo: ,,Mano svajonė - pastatyti naujus kultūros namus.“)'' ir 1986 metais kolūkio lėšomis pastatyti naujieji kultūros namai.
Kino filmai buvo demonstruojami ir Pilotiškėse - pas Šalčių ir Vencių.
Žemaitkiemyje kinas buvo demonstruojamas mokykloje ir kultūros namuose ''(dabartiniame Lapinskų gyvenamajame name).''
Plačiaekranis kinas Naujoje Ūtoje buvo atvežamas ir demonstruojamas lauko sąlygomis - dabartinės bažnyčios šventoriuje, vėliau - kultūros namuose.
XX a.7-8 dešimtmetyje mokyklose išpopuliarėjo siaurajuostis mokomasis dokumentinis kinas. Atitinkantys mokyklines dalykines mokomąsias programas dokumentiniai filmai būdavo centralizuotai atvežami į kiekvieną mokyklą. Čia baigusieji kino demonstratorių kursus ir įsigiję operatorius kvalifikaciją mokytojai pamokos metu su mokiniais eidavo į tam skirtą klasę ir demonstruodavo atitinkamą dokumentinį filmą.
Po atgimimo kinas Naujoje Ūtoje nedemonstruojamas. Juos pakeitė kompiuteriai.
''' Šventės ir kiti renginiai'''
Pokario mokyklos privalėjo švęsti Lenino (pradžioje ir Stalino) gimtadienius, Konstitucijos dieną (gruodžio 5-ą), Spalio revoliucijos metines (lapkričio 7-ą), Tarybinės armijos (vasario 23-čią), Tarptautinę moters (kovo 8-ą) dienas, Gegužės 1-ją ir Pergalės dieną – Gegužės 9-ąją . Rajoninis komunistų partijos propagandos skyrius prisiųsdavo mokykloms ir kolūkiams paskaitas, kurias tam specialiai administracijos paskirti asmenys privalėjo garsiai perskaityti mokiniams ir mokytojams, į kolūkių centrus specialiai suvežtiems fermų darbininkams, mechanizatoriams ir laukininkystės darbuotojams. Visi, ypač mokiniai, privalėjo išklausyti šias paskaitas. Paskaitos trukmė priklausė nuo to, ar salėje buvo rajono atstovas - stebėtojas , o pastarajam nedalyvaujant, nuo skaitančiojo sugebėjimo sutrumpinti paskaitos tekstą. Priklausomai nuo to, paskaita trukdavo 30 - 45 min. Po paskaitos, atspindėdami tos dienos tematiką, turėdavo pasirodyti mokyklos ar kultūros namų saviveiklininkai. Klasės, mokykloje veikiantys būreliai, komjaunimo ir pionierių organizacijos turėdavo paruošti tai šventei skirtas parodas, montažus ir kt.
Retkarčiais po paskaitos žemdirbiams buvo nemokamai rodomas kino filmas, o XX a. 9-tame dešimtmetyje tuo metu vadintos ,,moterų ir vyrų“ dienos baigdavosi piknikais. Tokie žmonių susibūrimai suartindavo žmones iš visų seniūnijos kampelių.
Jeigu anksčiau dažnas galėjo pasakyti, ką kaimynas valgė pusryčių, dabar nežino vienas kito vardo ar pavardės, nors ir prasilenkdami pasisveikinimui linkteli galva, atseit, aš tave iš matymo pažįstu.
XX a. 8 dešimtmetyje išpopuliarėjo kelių kolūkių ar apylinkių festivaliai, kurie buvo rengiami gražesnėse tos teritorijos vietose: Prienų šile, Rodžbalės , Nemuno pakrantėje ar Balbieriškio parke. Šių festivalių metu pasirodydavo vietos saviveiklininkai vykdavo draugiškos tinklinio, virvės traukimo, svarsčių (dvipūdės) kilnojimo varžybos, įvairūs sportiniai atrakcijonai. Šventė baigdavosi laužo uždegimu ir šokiais.
XXI a. pradžioje tenka paminėti vieną iš didesnių Žemaitkiemio krašto renginių - Tartupio mokyklos buvusių mokinių ir mokytojų susitikimą, kuris įvyko 2015 09 12 d. Į susitikimą susirinko virš 200 buvusių mokinių ir jų šeimų narių. Šio renginio iniciatorė mokyklos 32-os laidos moksleivė Diana Andriušytė – Kupstienė su vyru Vaidu renginiui ruošėsi keletą mėnesių. Jiems padėjo darbštūs Žemaitkiemio bendruomenės nariai. Mokyklos vakarinėje pusėje buvo pasodinta obelaitė, simbolizuojanti prieš kelis dešimtmečius prie mokyklos augintą sodą.
'''Tradicijos ir papročiai'''
Tradicijos - tęstinis, iš kartos į kartą perduodamas procesas, bandymas atkartoti
tai, ką darė mūsų protėviai. Tiek tradicijos, tiek papročiai iš kartos į kartą perduodami
žodžiu arba stebint vaikams savo tėvų veiklą.
Lietuviai dažnai pabrėžia, kad vienas svarbiausių mūsų tautinio charakterio bruo-žų – pagarba tradicijoms, jų puoselėjimas ir saugojimas. Tik ar tikrai šiandien laiko-mės prieš šimtus metų užgimusių tradicijų?
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, Sąjūdžio metais, lietuvių tauta išgyveno didžiulį religingumo bei patriotizmo pakilimą. 1988–1990 m. ir vėliau atsirado gali-mybė atsisakyti naujųjų sovietmečiu primestų tradicijų ir atkurti senąsias.
'''Kūčios.''' Gruodžio 24-oji vadinama krikščioniškąja švente. Kaip pasakojo senieji, da-bar jau anapilin nukeliavę šio krašto gyventojai. Kūčios buvo švenčiamos net ir sovietmečio laikais. Švęsti Kūčių stengdavosi susirinkti visi šeimos nariai. Vieni šeimos nariai puošdavo iš miško parsineštą eglutę, kiti dengdavo stalą balta staltiese, moterys paruošdavo 12 vegetariškų patiekalų. Būtinai turi būti plotkelė, kūčiukai, silkė, aguonų pienas, duona. Po staltiese kai kuriose šeimose padėdavo kuokštelę šieno, kitose - visą maišą po stalu. (Vėliau šis šienas padalijamas gyvuliams).
Prieš sėsdami prie vaišių stalo šeimos nariai suklaupdavo tėvelio ir mamytės garsiai kalbamai maldai. Vakarienė prasidėdavo vienam iš tėvelių padalinus plotkeles – mažiesiems rausvos, vyresniosioms sesėms - su rūtų lapeliais plotkelių viduje.
Besibaigiant vakarienei kai visi šeimos nariai pasižadėdavo atsisakyti blogų įpročių, kai rūkymo, alkoholinių gėrimų naudojimo. Buvo atvejų, kai tokie pažadai tapdavę įpročiu ir nulemdavę tolimesnį to asmens gyvenimą.
Po Kūčių vakarienės stalą su valgiais palikdavo ateisiančiom pavalgyti mirusiųjų artimųjų vėlėms. Visi sunešdavom po eglute ar prie jos savo kepures, skareles ir lauk-davom... Kalėdų Senelio. Vaikai belaukdami užmigdavo, bet ryte rasdavo įdėtą dovanėlę.
Bandydavo sulaukti ir vandens, 12-tą valandą virstančio vynu, pasiklausyti gyvulių kalbėjimo žmogaus balsu. Miegas sutrukdydavo.
Visų čia aprašytų Kūčių valgymo tradicijų, išskyrus pasižadėjimus prie šventinio stalo, teko girdėti ir iš daugelio Naujosios Ūtos krašto gyventojų.
XXI a. pradžioje, kad apsaugotų mišką nuo savavališko eglučių kirtimo, eglutėmis pasirūpindavo vietos girininkija. Iš planingai kertamų miškų buvo parvežamos eglės
šakos su kankorėžiais, išdalinamos norintiems jas puošti.
Mokyklose puošiamos eglutės pradėta puošti pačių mokinių pagamintais popie-riniais ar šiaudiniais žaislais.
'''Kalėdos.''' Mokiniams Kalėdos prasideda visa savaite anksčiau. Tuo metu puošiama eglutė, vyksta visi kalėdiniai renginiai. Dar anksčiau kalėdinėmis lemputėmis ir kitais kalėdiniais blizgučiais pasipuošia parduotuvės bei viena kita sodyba. Šeimose Kalė-dos seniau buvo švenčiamos tris dienas. Pirmąją dieną švęsdavo namuose''',''' antrąją ei-davo į svečius arba vaišindavo atvykusius. Dabar švenčia dvi dienas. Pirmąją arba antrąją dieną tėvus aplanko vaikai, anūkai su savo šeimomis. Kalėdinius sveikinimus atvirukais siunčia tik vienas kitas vyresniosios kartos žmogus, jaunesnieji vieni kitus sveikina internetinėse svetainėse.
'''Naujieji Metai.''' Sovietmečiu inteligentija valgydavo Kūčių vakarienę ir švęsdavo Kalėdas slėpdamiesi nuo ,,blogų akių“, bijodami galimo atleidimo iš darbo. Tuo metu pagrindine švente buvo tapę Naujieji Metai su atkeliaujančiu Seniu Šalčiu ir Snie-guole.
Žemdirbiai Naujuosius Metus stengdavosi atšvęsti savuose kultūros namuose. Vie-nas kitas kažkokiu būdu ,,susiveikdavo“ ar sukonstruodavo kažką panašaus į fejer-verką, kiti 12 val. eidavo į lauką stebėti Prienų karinio dalino ar Sasnavos krašto ka-reivinėse leidžiamų signalinių raketų.
Dabartiniu metu Naujuosius metus mūsų krašto žmonės sutinka artimųjų ir draugų rate. Stengiamasi tai daryti kuo triukšmingiau, kad šampanas tekėtų upeliais, kad fejerverkai skrietų aukščiau ir poškėtų garsiau už kaimynų. Daugumai ši pramoga tampa šventės kulminacija, linksmiausiu reginiu. Vyresnieji, dabar vadinami senjorais, švenčia ramiau, bet prieš 24-tą val. ir jie eina stebėti fejerverkų. Kiemsargiai šunys tuo metu slepiasi būdose, kambariniai - po lovom.
Interneto svetainėse pasipila tūkstančiai sveikinimų, o rytojaus dieną - įrašų, liu-dijančių apie linksmai ir su nuotykiais praleistą laiką.
'''Trys Karaliai.''' Kalėdines ir Naujųjų metų šventes užbaigia Trys Karaliai – šventė, švenčiama sausio 6-ąją dieną. Ne tik teko keletą kartų girdėti apie persirengėlių trim karaliais vaikščiojimą pas kaimynus, bet ir stebėti. 1952 m. su rogėmis ir varpeliais papuoštais žirgais važinėjo po Mielaišupio kaimą trys karūnuoti Šilavoto valsčiaus, Pašlavančio kaimo vyrai. Kitą kartą Trim Karaliais persirengę važinėjo po gyvenvietę ūtiškiai.
Trijų Karalių dieną jau nuo seno nurėdomos eglutės. Vaikai laukdavo šios dienos, nes nupuošiant eglutę, nuimami ir atiduodami vaikams ant jos kabėję skanėstai - sal-dainiai ir obuoliai.
'''Užgavėnės''' - šventė švenčiama visada antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Persi-rengėlių, pasipuošusių velniais ir čigonais, susėdusių į varpeliu papuošto žirgo trau-
kiamas roges, galima buvo pamatyti dažnai. Sovietmečiu užgavėnių šventimo tradi-cija apsiribodavo blynais šeimose ir vyrų pakeltais stikleliais darbo vietose.
Tik šio amžiaus pradžioje mokyklų aktyvo ir kultūros namų darbuotojų iniciatyva atgimsta persirengėlių vaikštynės. Deja, dėl blogos koordinacijos tokių persirengėlių, neparuoštų pasirodymui, tesugebančių tik išlementi '': ,,Mes, čigonai Lietuvos, prašom blynų ir kavos. Pas jus blynų nematyti, prašom pinigus krapštyti“'', - kasmet praeina 5-7 grupelės. Epizodiškai vyksta Užgavėnių šventės ir prie N. Ūtos ežeriuko. Kviečia rogėmis važinėjantys kviesliai, skamba muzikos garsai, dega laužas, sudeginama ,,Morė“.
'''Gavėnia ''–''''' katalikų pasninko laikotarpis prieš Velykas. Gavėnios metu tikintiesiems draudžiama valgyti mėsiškus ir pieniškus valgius, linksmintis, reikalaujama penktadieniais pasninkauti. Šių tradicijų sovietmečiu laikėsi tik vyresniosios kartos žmonės. Jaunimas susirinkdavo į kultūros namuose organizuojamus šokius, nors dainuoti viešai privengdavo. Ilgainiui vyresnieji žmonės pasninko pradėjo laikytis tik penktadieniais.
'''Verbų sekmadienis –'''pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Vely-kas. Iki sovietmečio vaikai kadagio šakele stengėsi nuplakti dar miegančius suaugu-sius. Plakdami jie sakydavo: ,,Ne aš plaku, verba plaka! Lig Velykų šešios dienos. Ar duosi margutį? Ar duosi margutį?“ Ilgainiui ši tradicija išnyko. Kadangi Naujojoje Ūtoje sovietmečiu bažnyčios nebuvo, šią dieną tik viena kita moterėlė, įsikišusi į ran-kinuką ar už atlapo verbos šakelę, važiuodavo į Prienų ar Igliaukos bažnyčią. Jauni-mas sovietmečiu šią tradiciją visiškai pamiršo. Netgi dabar, kai atgimsta kitos soviet-mečiu apmirusios tradicijos, Verbų švęsti ateina tik vienas kitas jaunas žmogus.
'''Velykos'''
'''Kiaušinių dažymas - margučių marginimas'''
Velykų dieną seniau visuose, dabar beveik visuose namuose, valgomi svogūnų lukš-tais ar šieno pakratais dažyti kiaušiniai. Stalas tiek sovietmečiu, tiek ir dabar puošia-mas velykiniais margučiais, kurie sudedami į dekoratyvines žemas vazas, pintinėles. Margučių dėjimas į iš anksto pasėtų javų ir iš jų išaugusių želmenų veją buvo prakti-kuojamas tik seniau – pokariu. Šio laikotarpiu vaikai parnešdavo iš miško pataisų ir į juos dėdavo margučius. Dabar, kai pataisai saugojami nuo išnykimo, to neteko matyti. Margučių marginimo tradicijos mūsų krašte mažai kuo skyrėsi nuo kitų Lietuvos vietovių: marginimas vašku, skutinėjimu, apsukimas siūlais, augalais, audiniais; da-žymas dobilų ir šieno pakratais, svogūnų lukštais, dažais, skirtais audiniams dažyti.
Meniškai margino, dažė ir dabar margina Naujojoje Ūtoje gyvenanti Eugenija Mar-gelevičienė. Eugenija, gimusi šv. Velykų dieną, šio meno pradėjo imtis nuo vaikystės. Paskutiniu metu ji margina įvairių paukščių, tarp jų ir stručių, kiaušinius.
Žemaitkiemio krašte gražiai margučius margino Antanina Andriušienė iš Skersa-balio kaimo. Tartupio mokykloje vykstančiose margučių parodėlėse jos numarginti ir dukterų Daivos, Dianos ir Jurgitos atsinešti margučiai savo grožiu išsiskirdavo iš kitų tarpo.
''' ''' Kiek pamena senoliai, šiame krašte buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Vaikai pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant kaladės, ir ridinėdavo. Kurio paridentas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas ir laimėdavo. Ši tradicija nemirė ir sovietmečiu, tik margučiai buvo ridenami Pavasario šventės metu. Pastaroji, Švietimo ministerijos nurodymu, jokiu būdu neturėjo sutapti su Velykų ar Atvelykio diena.
''' ''' Graži tradicija keistis margučiais ar svečiui padovanoti margutį neišnyko. Niekada nebuvo išnykusi tradicija susidaužti margučiais, pasivaržyti, kieno stipresnis.
'''Sekminės.''' Sekminės švenčiamos praėjus septynioms savaitėms po Velykų. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje senovės kultūroje Sekminės buvo siejamos su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, kūrendavo laužus. Šių tradicijų lai-kėsi mūsų krašto žmonės tik iki XX a. penkto dešimtmečio. Gaila, ši romantiška tra-dicija ilgainiui visiškai išnyko.
Ddar prieš savaitę iki Sekminių vyresnieji ruošdavo laužą - laužydavo sausuolius alksnius, eglaites, šermukšnius, jų šakas ir kitus laužui tinkamus krūmokšnius. Jaunesnieji tempdavo visa tai arčiau kraunamo laužo. Baigę pasiruošimą laukdavo Sekminių ryto, prašydami mamytę, kad prikeltų anksčiau, nei atsikels kaimynų vaikai. Juk savas laužas turi užsiliepsnoti pirmutinis... Liepsnoti ryškiau nei kiti laužai... Kaimynų vaikus turi pasitikti pergalingas šūkavimas: ,,Spirgutis! Spirgutis!“
O kad Sekminių rytą mamytė atneštų saldų sūrį, pasirūpindavo sesės. Jos iš vakaro nupindavo vainikus, kuriais ryte puošdavo karvių ragus. Kai kurie gyventojai gyvuliukų ragus puošdavo pelkių geltonžiedėmis purienomis (lapūgais).
'''Gandro šventė.''' Mūsų krašte gandro šventė nešvenčiama, bet jo sugrįžtant laukdavo visi. Visi norėjo būti pirmais pamatant gandrą, ir dar ne bet kaip, o skrendantį. Skrydis simbolizavo sėkmingą ,,perskridimą“ į aukštesnę mokyklos klasę, merginoms – pranašystę ištekėti, nepasilikti senmerge. Pirmą kartą pamatyti tupintį gandrą niekas nenorėjo: liksi senmerge, liksi toje pačioje klasėje.
'''Joninės, arba Rasos, šventė.''' Ši šventė švenčiama vasaros ilgiausią dieną ir trum-piausią naktį, t. y. birželio 24 dieną. 2004-aisiais metais ,,iškovotos“ laisvos nuo dar-bo dienos pavakare buvo galima išgirsti jau spėjusių pradėti švęsti žodžius:
'',,Kai laužai suliepsnoja palaukėj,''
'' Kai išgirstame aidą dainų, ''
'' Ech, sugrįžki jaunyste , dar šaukiam, ''
'' Einam sveikint Janinų, Jonų.“ V. D.''
Šios šventės metu Naujosios Ūtos parke, šalia ežerėlio, susirenka ne tik Ūtos, bet ir tolimesnių kaimų gyventojai: sveikinami ir vainikuojami Jonai bei Janinos, liepsnoja laužas, organizuojami atrakcionai, savo jėgą rodo svarsčių kilnotojai, virvės traukikai, vikrumą ir laimę demonstruoja šeimų komandos, apdovanojami šventės pradžioje žaidusieji tinklinio ir krepšinio komandų nugalėtojai, vyksta saviveiklininkų pasirodymai, šoka jaunimas. Į šventę atvyksta ir prekybininkai - valgomi šašlykai, ledai, atsigaivinama alaus putele. Gęsta laužas. Jaunimo linksmybės nesibaigia - jie bando surasti savąjį paparčio žiedą.
'''Mindaugo karūnavimo diena – Liepos 6-oji.''' Ši diena - tai pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus - kunigaikščio Mindaugo – karūnavimo diena. (1253.07.06 d.)
Šią dieną arčiau Pašlavančio piliakalnio gyvenę arba gyvenantys Baltramurgio,
Skuigės, Mielaišupio, Kvietiškio, Degimų, Tartupio - Pašlavančio kaimų gyventojai patraukia piliakalnio link. Čia jų gretos įsilieja į bendrą Šilavoto seniūnijos Pašla-vančio, Mielaiškampio, Skrynupio, Jiestrakio, Sarginės, Žarstos, Pažarsčio, Maldabūdžio, Mikališkio, Šilavoto ir kitų kaimų gyventojų srautą
''Čia vaikystės gėlėti takai,''
''Čia jaunystė žvaigždėm nusagstyta,''
''Čia gimtųjų namų pamatai,''
''Krašto šio neatstos jokis kitas.''
''Priedainis: Šlavanta, Šlavanta, Šlavanta''
'' Pro piliakalnį amžiais tekėjo,''
'' Jos versmė liks per amžius šventa,''
'' Ji gyveniman mus palydėjo.''
'' Iš V.D. dainos „Šlavanta“.''
Kai kurie šių žmonių pasimeldžia prie Pašlavančio kaimo kryžiaus, stovinčio prie centrinio šio kaimo kelio, kai kas sustoja prie kaimo atminimui mano kažkada išdrožto ir piliakalnio papėdėje pastatyto koplytstulpio ar įkopę į piliakalnį sudainuoja jau kaimo himnu tapusią dainą ,,Šlavanta“. Šią dieną čia susitinka metų išretintos, po Lietuvą išsisklaidžiusių šio krašto pažįstamų ir draugų gretos, kyla Trispalvė ir liepsnoja laužas...
'''Vėlinės.''' Jau nuo seno, kiek leidžia mano ir kitų paklaustųjų atmintis, uždegti žvakutę ant artimųjų kapo stengėsi kiekvienas sodietis. Tai vos ne vienintelė šventė, kurios nesugebėjo išrauti iš mūsų širdžių sovietmečio propagandinė mašina.
Nežiūrint draudimų, žvakutės sužibdavo ir ant Skersabalio miške palaidotų Lietuvos partizanų kapų. Tai atlikti tekdavo naktį, saugojantis ,,blogų akių“, nes tai galėjo baigtis kalėjimu. Tradicija lankyti savo šeimos, draugų, kaimynų, pažįstamų, Lietuvos partizanų ir tų, kurių kapus jau nėra kam aplankyti, uždegti atminimo žvakelę, vis labiau įsitvirtina.
Įstrigo atmintin 1962-ųjų ar 1963-jų metų Vėlinės. Iš Aštriosios Kirsnos atsikėlęs Naujosios Ūtos tarybinio ūkio direktorius A. Starkus, nieko nežinojęs apie žvakučių deginimo tradiciją, pabudęs naktį ir pro langą pamatęs žaižaruojantį nuo dar neužgesusių žvakučių kapinių kalnelį, pagalvojo: ,,Sudegė naujosios fermos... Kalėjimas!?“ – Išbėgau į lauką, tik į šlepetes įsistojęs, - pasakojo kitą rytą Starkus, -tik lauke atsikvošėjau, kad fermos truputį dešiniau, ir žmona Birutė paaiškino, kad tai vėlų vakarą kapuose uždegtos žvakutės.
Sovietmečiu komunistų partijos propagandistai, matydami, kad draudimais neiš-naikins Vėlinių šventės tradicijų, pavadino ją ,,Mirusių pagerbimo diena“. Mokiniai talkindavo nugrėbiant ant kapų nukritusius medžių lapus, apylinkės administracija drauge su kultūros namų darbuotojais apsirūpindavo gedulinga muzika, skaitydavo eiles, kapinėse įvedė elektrą. Staiga prasidėjęs mitinginis šventimas, praslinkus kele-tui metų, užgeso.
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, kai vos ne kiekvienas žmogus turi automa-šiną, lankyti po visą Lietuvą išsibarsčiusius artimųjų kapus pradedama prieš keletą dienų. Tokio transporto judėjimo Naujojoje Ūtoje netenka matyti nei vienu metų laiku. Jeigu sovietmečiu nugrėbti nuo kapų lapus stengdavosi artimiausių mokyklų mokiniai, tai dabar tai atlieka mirusiųjų artimieji ir giminės. Kapai prižiūrimi.
'''Moters diena – kovo 8-toji.''' Tai buvusi labai populiari sovietmečio šventė, kurios metu vyrai turėjo progą pagerbti ir pasveikinti visas moteris. Sveikinimai, įteikiant draugėms, bendradarbėms tulpes, šampanas ir saldumynai lydėjo visus ir visuose darbo kolektyvuose. Vakare šventės apvainikavimas - įteikiant likusią, dar nepamestą ir nespėjusią nuvysti gėlę bei suvenyrą savajai žmonai. Didesniuose darbo kolektyvuose, turinčiuose salę, vykdavo minėjimai, skaitomos paskaitos, moterų apdovanojimai, vaišės.
'''Motinos diena -''' pirmas gegužės mėnesio sekmadienis. Ši šventė tampa vis populiaresnė. Savo motinas pasveikinti atvyksta vaikai.
'''Tėvo diena –''' birželio mėnesio pirmas sekmadienis. Šios šventės, kažkada pirmą kartą pradėtos švęsti JAV, daigai matomi ir N. Ūtos seniūnijos gyventojų šeimose.
''' Mirusiųjų laidojimas'''
Iki XXI a. mirusieji buvo šarvojami savo namuose. Tradiciškai mirusysis buvo lai-komas tris vakarus iki palaidojimo. Dienos metu mirusiojo pagerbti susirinkę kaimy-nai giedodavo giesmes. Vakarais pakviesti to krašto giedoriai giedodavo rožančių. Kiekvieną vakarą rožančiaus dalyviai buvo vaišinami. Laidojimo dieną rožančius bu-vo giedamas ryte. Duobę mirusiajam kasdavo kaimynai, jie važiuodavo ir užkasti mi-rusiojo. Palydėti velionio susirinkdavo giminės, kaimynai, draugai, pažįstami. Mirusiojo karstą veždavo vežimu, o vėliau, kolūkiams įsigijus krovinines mašinas, šiomis mašinomis, jų bortus papuošus žaliuojančiais berželiais, eglaitėmis ir vainikais. Jauną mirusįjį palydėti susirinkdavo daug jaunimo. Iki 7-to XX a. dešimtmečio jauną savo draugą, pažįstamąjį lydėdavo baltais rankšluosčiais, permestais per petį, pasipuošę raiteliai. Vėliau ši tradicija, uždraudus laikyti nuosavus arklius, išnyko. Mirusįjį lydėdavo iki bažnyčios, ten visi eidavo klausyti šventų mišių. Į kapus nešdavo draugai ar kaimynai. Kunigui pašventinus duobę ir užkasus karstą, visi turintieji gėles ar vainikus juos sustatydavo ant kapo. Vienas iš velionio artimųjų pakviesdavo tą vakarą atvykti į velionio namus, sugiedoti rožančių. Po to dauguma laidotuvių dalyvių ir duobkasiai grįždavo į savo namus.
Vakare dauguma laidotuvėse dalyvavusių sodiečių vėl susirinkdavo. Kiekvienas atsi-nešdavo, ką nors valgyti. Čia dalyvaudavo ir velionio artimųjų pakviesti duobkasiai. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, pradėjus namuose šarvotą mirusįjį lai-kyti tik du vakarus, dienos metu leisdavo magnetofono juostoje padarytus giesmių įrašus, vakare giedodavo kviestiniai kaimo giedoriai.
Nuo šio amžiaus pradžios buvusioje Tartupio mokykloje ir prie Naujosios Ūtos bažnyčios įrengtos šarvojimo salės, visus rožančius šermenyse ir bažnyčioje atlieka samdomi 2-3 giesmininkai - šio amato specialistai. Ateinantys į šarvojimo salę lan-kytojai, padeda prie velionio kojų gyvų gėlių puokštę ar pintinėlę. Vienas kitas padeda simbolinę gėlytę ir, pareikšdamas velionio artimiesiems užuojautą, įteikia jiems vokelį su pinigine parama.
Laidotuvių dieną iki bažnyčios vežamą katafalku mirusįjį palydi atvažiavę automobiliais giminės, artimieji ir kaimynai. Į kapus lydi kunigas, vienas kitas kalbėtojas pasako atsisveikinimo kalbą. Sudėjus gėles, dauguma atvejų pastatomas laikinas medinis kryžius. Po laidotuvių palydėjusieji pakviečiami vykti į kurią nors visuomeninio maitinimo įmonę gedulingų pietų.
Mielaišupio ir Skuigės kaimuose iki 2015 metų duobkasiai nebuvo samdomi - tą darbą atlikdavo draugai ir kaimynai. Naujosios Ūtos krašte duobę kasa samdomi vie-tos arba Prienų laidojimo paslaugų įmonės duobkasiai. Nekreipiant dėmesio į atstu-mą, mirusieji laidojami savo parapijos kapinėse. Iki 2015 metų krematoriumo paslaugomis dar niekas nesinaudojo.
Seniūnijoje yra dvejos kapinės: Senaūčio kaime ir Naujojoje Ūtoje. Nuo senų laikų kaimai turėjo savo kapines. Jos būdavo įrengiamos kalneliuose ar aukštesnėse miško vietose ir pašventinamos. Pirmosios kapinės (nuo 1941 metų jose nebelaido-jama) buvo Senaūčio kaimo vakariniame krašte – šilo pakraštyje (vakarinėje dabar-tinės Vinco Mikušausko sodybos pusėje). Manoma, jos atsirado po 1782 metais netoli įkurtos stiklo
gamyklos. Iki 2015 metų dar buvo matomi samanomis apaugę antkapiai. Ta vieta paženklinta nežinomo meistro pastatytu mediniu stogastulpiu.
1924 metais Naujojoje Ūtoje pastačius bažnyčią, pradėta laidoti dabartinėse kapi-nėse. Mūsų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, suklestėjo kapinių kultas. Visi stengiasi pastatyti brangesnį už kaimyno paminklą.
Kapinėse kasmet mažėja medžių. Žmonės, prižiūrintys artimųjų kapus, stengiasi iš-kirsti medžius, nes, esą, rudenį krentantys lapai pridaro papildomų rūpesčių.
'''Vestuvės.''' Vestuvėse iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio svarbiausias vei-kėjas, be jaunavedžių, buvo piršlys. Dėl didelių piršliui priskiriamų išlaidų, jaunikiui būdavo sunku susirasti piršlį. Nebuvo kreipiamas dėmesys į piršlio retorinius gebėjimus, mokėjimą vadovauti vestuvėms, buvo prašoma artimo giminaičio sutikti pabūti piršliu. Tas pat atsitikdavo ir su nuotaką atstovaujančia svočia.
Baigia išnykti keltuvių tradicija'''.''' Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie patalpos, kur šie miegodavo, skambėdavo akordeono garsai, dundėdavo rankinis būgnas, skambėdavo metaliniai puodai, į jaunavedžių duris tauškėdavo medinės kultuvės. Jaunieji, norėdami atsikratyti triukšmautojų, turėdavo išsipirkti.
Vestuvėms jaunieji nuomodavosi laikinus kieme pastatomus namelius, kuriuose tekdavo sutalpinti 100 ir daugiau svečių. Jaunavedžių tėvai, keliantys savo atžaloms vestuves, stengdavosi surasti ne vietinius, bet geresnius nei grojo kaimyno vestuvėse muzikantus - iš Marijampolės ar Alytaus, jaunajai išnuomoti vestuvinę suknelę Kaune ar Vilniuje, pasamdyti vienodos spalvos aukščiausios markės automobilius arba limuziną vestuvininkams vežti. Besituokiantiesiems arba jų tėvams vestuvės tapdavo pernelyg didele materialine našta.
Piršlio ,,korimo“, jo derybų išsipirkimui nuo ,,bausmės“, nuotakos atsinešto rankš-luosčio užrišimo piršliui – išlaisvinimo, svočios sodinimo į skalbiniams skirtą meta-linę vonią ir vežiojimo po kiemą tradicijos gyvavo iki praėjusio amžiaus pabaigos. Naujas amžius pasireiškė naujomis tendencijomis, kai jaunieji, neprašydami tėvų pa-ramos, rengia šventę sau, bet ne giminėms. Mažos jaunimo su jaunavedžiais grupelės laisvai sutelpa vienai parai išsinuomotose paežerių ar paupių pirtelėse, kaimo turizmo sodybose.
'''Gimtadieniai ir vardadieniai.''' Praėjusio amžiaus 6 -7 dešimtmetyje jaunimas pra-dėjo sveikinti vienas kitą gimtadienio proga, įteikinėti dovanėles.
Po 1990 metų pradėjo išnykti civilinių vardynų ritualas, o kuriant šeimą greta civi-linio vis dažniau praktikuojamas (arba tik) bažnytinis ritualas.
Prieš aprašant šią tradiciją N. Ūtos seniūnijos kontekste, teko akimis peržvelgti keleto šios tradicijos tyrinėtojų Lietuvoje raštus, palyginti juos su kitų mūsų apylinkės žmonių atsiminimais, skirtumų nesurasta. Kad nepasikartotų visiems jau žinomos tiesos, tenka apsiriboti tik vardų suteikimo įvairovės paplitimu šioje teritorijoje.
'''Gimusių iki 1930 m. vardai:''' Adelė, Agota, Albina, Aldona, Alfonsas, Andrius, Anelė, Antanas, Bernardas, Bronius, Domicelė, Elzė, Jonas, Juozas, Juzė, Katrė, Kastulė, Kazys, Klemensas, Levas, Magdė, Mataušas, Marė, Marcelė, Mikas, Monika, Motiejus, Tomas, Ona, Petronėlė, Povilas, Pranys, Simonas, Tadas, Vincas, Vladas, Zabelė.
Beveik 40 % vyrų turėjo ''Juozo'' vardą. Apie 15 % -''Antano vardą.'' Kiti pagal populiarumą – ''Petro'' ir ''Vinco vardai''.
'''Gimusiųjų 1930 -1960 m. vardai:''' Adžius, Algirdas, Algimantas, Algis, Alfonsas, Antanina, Anastazija, Angelė, Arvydas, Alė, Alvydas, Aloyzas, Birutė, Bronius, Dalė, Danutė, Donatas, Galina, Gediminas, Genovaitė, Genutė, Gema, Gražina, Gintas, Irena, Janina, Justinas, Julija, Edmundas, Eugenijus, Elena, Elvyra, Kristinas, Kastantas, Kostas, Kazimiera, Kęstutis, Laimutė, Laima, Leonas, Levusė, Levas, Leokadija, Leonida, Leonora, Mintautas, Milda, Natalė, Nijolė, Petravinas, Raminas, Rasa, Romutė, Romas, Romanas, Regina, Regimantas, Rimantas, Rimgaudas, Rita, Romualdas, Rūtelė, Sigitas, Stasys, Teresė , Vaclovas, Vacius, Valė, Vaidotas, Vaižgantas, Valentinas, Vismantas, Vidas, Vida, Viktorija, Virginija, Verutė, Vytautas, Vytas, Zenonas, Zita.
Šiuo laikotarpiu populiariausiais tapo Lietuvos kunigaikščių ir mitinių būtybių vardai: ''Algirdas, Dalė, Gediminas, Kęstutis, Laima, Milda, Nijolė, Rasa, Vytautas.''
'''Gimusiųjų 1960 -1980 m. vardai:''' Aidas, Aldonas, Alvyra, Artūras, Arūnas, Asta, Aušra, Audronė, Audrius, Audrūnas, Auksė, Birutė, Daina, Dainius, Dana, Darius, Giedrius, Gintaras, Gitana, Gytis, Genovaitė, Gražvydas, Lina, Saulius, Ilona, Indra, Inga, Ingrida, Inesa, Irena, Irma, Irmantas, Izolda, Jaunė, Jolita, Jovita, Jolanta, Jur-gita, Jūratė, Edita, Egidijus, Eglė, Eimutis, Erikas, Ernestas, Kęstas, Laimutis, Lina, Linas, Loreta, Milvydas, Mindaugas, Narimantas, Nerijus, Nina, Oksana, Odeta, Raimonda, Raimondas, Raimundas, Ramūnas, Rasa, Rasuolė, Reda, Remigijus, Re-mualdas, Renata, Renonas, Ričardas, Rimas, Rimantas, Rita, Rytis, Regina, Regisas, Robertas, Rosvaldas, Rolanda, Romas, Rūta, Saulius, Svajonė, Svajūnas, Sonata, Snieguolė, Stanislovas, Šarūnas, Vaidas, Valdas, Valius, Valė, Vidas, Vilija, Vilman-tas, Vilina, Violeta, Virginija, Virginijus, Vygintas, Vidmantas, Vydmantas, Zina, Zenonas, Žilvinas, Žydrūnas, Žydrūnė.
Vyrauja naujai sukurti vardai: ''Aidas, Arūnas, Aušra, Audrūnas, Daina, Dainius, Dan-guolė, Giedrė, Laimutis, Lina, Jūratė, Nerijus, Rasa, Rytis, Saulius, Svajonė, Svajū-nas, Sonata, Snieguolė, Vilija, Žilvinas, Žydrūnas''. Antroje vietoje - pasiskolinti iš kitų šalių vardai.
'''Gimusiųjų 1980 – 2000 m. vardai:''' Andrius, Algis, Agnė, Aimantas, Aivaras, Anžela, Augustinas, Aurelija, Aurimas, Benjaminas, Gintarė, Gerda, Greta, Dainora, Darius, Diana, Deivydas, Deividas, Dovilė, Dovydas, Džiojus, Džiuljeta, Ieva, Irmantas, Ignas, Ineta, Jolanta, Justina, Edgaras, Edvinas, Eglė, Eimantas, Eridana, Erika, Ernesta, Ernestas, Evaldas, Evelina, Remigijus, Kamilė, Karolina, Karolis, Kasparas, Kymantas, Kornelija, Kristina, Kristupas, Laima, Laura, Laurynas, Liudas, Loreta, Lukas, Lukrecija, Mantas, Marius, Martynas, Margarita, Mažvydas, Mindaugas, Modestas, Monika, Neringa, Nojus, Orestas, Patricija, Paulius, Raminta, Ričardas, Ramunė, Rita, Remigija, Sandra, Simona, Sigita, Silvija, Tautvydas, Tomas, Tadas, Ugnė, Vaida, Vaiva, Vidas, Vita, Viktorija, Vilmantas, Vėtrūnė, Živilė, Žygimantas, Žymantė.
'''Gimusiųjų po 2000 metų vardai:''' Laurita, Agnė, Nojus, Osvaldas, Austėja, Lilija, Eidrija, Kotryna, Fausta, Džojus, Žygimantas, Remigija, Orestas''.''
Tampa madinga suteikti senuosius protėvių vardus: Andrius, Ignas, Karolis, Kamilė, Lukas, Monika, Tomas, Algis.
Amžių sandūroje mažiesiems įteikinėja dovanas tėvai ir artimesni giminės, su-ruošiamos vaišės, įteikiamas tortas su žvakutėmis. Jaunimas gimtadienius važiuoja švęsti gamtoje, pirtelėse ir su nakvyne.
Ligi šiol tokius vardadienius, ''kaip Juozo, Kazimiero, Albino, Antano,'' ''Petro, Jono, Vinco,'' atsimena suaugusieji ir sveikina paspausdami ranką. Varduvininkas šiek tiek pavaišina.
Internete galima pamatyti aibę sveikinimų su gimtadieniu. Ypatingai išskiriamas Valentino vardas. Draugai vieni kitus sveikina su Valentino diena, linkėdami meilės.
'''Rugsėjo 1-osios šventė. ''' Ji pradėta mūsų mokyklose švęsti aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Rugsėjo 1-oji tiesiog neįsivaizduojama be gėlių. Šią dieną kiekvienas moksleivis eina į mokyklą nešinas spalvingu žiedu, dažniausiai – kardeliu.
Neapsieinama be iškilmingų sveikinimo kalbų ir skambučio, kviečiančio į pirmąją pamoką. Mažuosius pirmokus į ją dažniausiai už rankos atveda vyriausieji mokyklos moksleiviai. Visi mokyklos mokytojai ir mokiniai sustoja bendrai nuotraukai.
'''Paskutinė mokslo metų diena. ''' Tradicija paskutinę mokslo metų dieną praleisti ant piliakalnio egzistavo prieškario mokyklose. Sovietmečiu ši tradicija buvo išnykusi. Priešpaskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskutinę mokslo metų dieną pradėta sutapatinti su turistine diena, kai klasių mokiniai su vadovais iškeliaudavo pasirinktais maršrutais prie Yglės ežero, Pašlavančio ar Šakališkių piliakalnio.
'''Vasario 16-oji. ''' Ši diena minima kaip Lietuvos valstybingumo, nepriklausomybės ir laisvės simbolis, nes 1918 metais vasario 16 –ą dieną Lietuvos taryba pasirašė Nepri-klausomybės aktą, skelbiantį suverenumą ir nepriklausomybę nuo kitų valstybių. So-vietmečiu šią uždraustą ne tik švęsti, bet ir prisiminti, dieną paminėdavo tik atskiros šeimos. Apie šią šventę praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje priminė Skersaba-lio kaime gyvenantys Gudaičių šeimos vyrai, iškeldami prie Tartupio mokyklos esančiame pušyne Trispalvę.
Dabar, po gero dvidešimtmečio, šią dieną šią vėliavą kažkodėl prie savo sodybų
iškelia tik nedaugelis sodiečių. Nepriklausomybės diena minima Naujosios Ūtos mo-kykloje ir epizodiškai - kultūros namuose.
'''Darbo tradicijos'''
''' '''Javapjūtės pradžios ir pabaigos tradicijos buvo populiarios tik sovietmečiu. Kolūkio administracija šventiškai išlydėdavo kombainininkus į laukus. Darbų pabaigoje, paprastai gamtoje suruoštose šventėse, kombainininkai būdavo papuošiami ąžuolų vainikais. ''' ''' {{adm
|[[1950]]–[[1994]] m.|[[Naujosios Ūtos apylinkė]]s centras
|nuo 1994 m.|[[Naujosios Ūtos seniūnija|Naujosios Ūtos seniūnijos]] centras}}
== Nuorodos ==
* {{ML|3|224|Naujoji Ūta}}
* Vytautas Degutis. ,,Čia mūsų pėdos". Spaustuvė UAB ,,Utenos Indra" .2017. 68 -72 psl.;181-203 ps.
== Galerija ==
|
