Vikipedija

Juzefas Poniatovskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas 84.15.183.106 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (80.4.147.222 keitimas)
Žyma: Atmesti
Eilutė 16:
}}
 
Kunigaikštis '''JuozapasJuzefas Poniatovskis''' (''Žozefas-Antuanas Poniatovskis'', ''Juzefas Antonijus Poniatovskis''; Josifas Antonas Poniatovskis) {{pl|Józef Antoni Poniatowski}}; [[1763]] m. [[gegužės 7]] d., [[Viena]] – [[1813]] m. [[spalio 19]] d., [[Baltasis Elsteris]] netoli [[Leipcigas|Leipcigo]]) – Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos generolas, Prancūzijos maršalas iš Poniatovskių giminės. Pasutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Stanislovo Augusto Poniatovskio]] sūnėnasgiminaitis.
 
== Biografija ==
[[Vaizdas:Józef Poniatowski 111.PNG|thumb|left|150px|JuozapasJuzefas Poniatovskis 1778 metais]]
[[Vaizdas:Woodville Richard Caton - Poniatowski's Last Charge at Leipzig 1912.jpg|thumb|left|150px|Paskutinė Poniatovskio ataka netoli Leipcigo]]
Austrijos feldmaršalo, kunigaikščio [[AndriusAndžejus Poniatovskis|AndriausAndžejaus Poniatovskio]] (1734–1773) ir grafaitės Marijos TeresėsTerezės Kinskos (1736–1806) sūnus. Iš pradžių tarnavo Austrijos kariuomenėjearmijoje. Nuo [[1789]] metų užsiėmė Lenkijos kariuomenėsarmijos organizavimu, o ATR-Maskvos karo metu [[1792]] metais buvo Lenkijos armijos korpuso, veikusio Ukrainoje, vadas. Išsiskyrė Zalencų mūšyje – pirmoje pergalingamepergalingoje kovoje Lenkijos kariuomenės mūšyje,armijos nuo Jono Sobieskio laikų. Pergalė davė pradžią skirti ordiną „Virtuti Militari“. PirmiejiPirmasis juo apdovanotiejiapdovanotas tapo lietuviaibuvo JuozapasJuzefas Poniatovskis ir Tadas KostiuškaKosciuška.
 
Po ATR pralaimėjimo kare su Rusija Juzefas Poniatovskis emigravo, po to vėl grįžo į tėvynę ir tarnavo vadovaujant Kosciuškai 1794 metų sukilimo metu. Po sukilimo numalšinimo pasiliko kurį tai laiką Varšuvoje. Jo dvaro žemės buvo konfiskuotos. Atsisakius vykti į Rusjos armiją, gavo nurodymą palikti ATR ir išvažiavo į Vieną.
 
[[Pavelas I]] grąžino Poniatovskiui dvaro žemes ir bandė pritraukti jį į Rusijos tarnybą. [[1798]] metais Poniatovskis atvažiavo į Sankt-Peterburgą, į dėdės laidotuves ir pasiliko keliems mėnesiams išspręsti nuosavybės beiir paveldėjimo bylas. Iš Peterburgo išvykoišvažiavo į Varšuvą, tuo metu užimtą Prūsijos užimtos.
 
[[1806]] metų rudenį, kada prūsų armija ruošėsi palikti Varšuvą, Poniatovskis priėmė karaliaus [[Frydrichas Vilhelmas III|Frydricho Vilhelmo III]] pasūlymą vadovauti miesto milicijai.
Eilutė 31:
Atėjus [[Joachim Murat|Miurato]] kariams, po derybų su juo, Poniatovskis perėjo tarnauti Napoleonui. [[1807]] metais dalyvavo organizuojant laikiną vyriausybę ir tapo Varšuvos kunigaikštystės karo ministru.
 
1809 metais JuozapasJuzefas Poniatovskis atlaikė sunkų mūšįpergalę prieš daugiau, nei dvigubai gausesnę Austrijosaustrų kariuomenękarius, įsiveržusiąįsiveržusių į Varšuvos kunigaikštystę.
 
Dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją [[1812]] metais, vadovaudamas lenkų korpusui.
 
[[1813]] metais išsiskyrė [[Leipcigo mūšis|Leipcigo mūšyje]], ir vienintelisvieninteklis iš užsieniečių imperatoriaus tarnyboje, gavo Prancūzijos maršalo laipsnį. Tačiau, po 3-jų dienų, dengiant prancūzų armijos atsitraukimą nuo Leipcigo, buvo sužeistas ir nuskendo ir nuskendo [[Baltasis Elsteris|Vaise-Elster]] upėje. Jo pelenai [[1814]] metais buvo pernešti į VaršuvąVašuvą, o [[1819]] į Vavelį.
 
[[Šv. Elenos sala|Šventos Elenos]] saloje Napoleonas sakė, kad skaitė Poniatovskį gimusį sostui: „Tikru Lenkijos karaliumi buvo Poniatovskis, tam jis turėjo visus titulus ir gabumus. Tai buvo kilnus ir drąsus žmogus. Jei man būtu pavykus Rusijos kampanija, aš bučiau padaręs jį lenkų karaliumi<ref>Jourquin J. Dictionnaire analytique, statistique et compare des vingt-six marechauh du I Empire. P., 1986/ p. 36</ref>.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Juzefas_Poniatovskis"