Neringa: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 56:
Nerija – jauniausia Lietuvos pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens kyšojo salų viršūnės – klostėsi povandeninė sekluma. Palaipsniui ant seklumos slinko smėlis, užpildydamas tarpsalius, keldamas baltą pylimą. Pradžiuvusį smėlį vėjas pustė į kauburius, iš kurių augo [[kopa|kopos]], ištisi kopagūbriai, pradėjo želti [[žolė]], augti medžiai.
Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – [[Pilsotas|Pilsotui]] ir [[Lamata]]i. Pirmoji gyvenvietė [[Kuršių nerija|Kuršių nerijoje]] minima [[1385]] metais. Apie [[1500]] metus prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos [[kuršininkų kalba]], tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi [[kuršininkai]] suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.
XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, [[velėna]] suiro, ir [[vėjas]] ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias [[troba]]s ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji [[Agila]], Naujieji [[Pilkopiai]], [[Prėda]], [[Kunčiai]], Senoji ir Naujoji [[Latenvaldė]], [[Karvaičiai]] ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.
| |||