Plungės dvaras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 22:
Plungės dvaras minimas nuo [[1565]] metų. Dvaro valdytojai nuolat keitėsi: nuo [[1570]] m. [[Žygimantas Augustas|Žygimantui Augustui]] Plungės seniūniją užrašius Mykolui Aleknavičiui, dvaro valdytojais buvo Valavičiai, Karpiai, Krispinai-Kiršenšteinai. XVIII a. pabaigoje dvaro ansamblį valdė Vilniaus vyskupas [[Ignotas Masalskis]]. Po vyskupo nužudymo [[1794]] m. visus jo dvarus paveldėjo jo brolio duktė Elena Apolonija Masalskytė-de Linjė ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis.<ref>Autorių kolektyvas. ''Lietuvos dvarai ir pilys''. Vilnius: Terra Publica, 2014. P. 250</ref>. Galiausiai [[1806]] m. rūmus įsigijo grafas Platonas Zubovas, o [[1873]] m. jie buvo parduoti [[Mykolas Oginskis|Mykolui Oginskiui]].<ref>[http://www.zdm.lt/lt/rumu-ansamblis/plunges-dvaro-sodyba/ Plungės dvaro sodyba // zdm.lt]</ref>
Būtent Oginskiai [[1879]] m. pastatydino didingus, neorenesanso stiliaus (architektas Karlas Lorencas) rūmus. Jų vidus buvo įrengtas [[1882]]-[[1885]] m. Rūmus dekoravo Kazimiero Somerio stiuko dirbtuvių meistrai iš [[Varšuva|Varšuvos]]. Interjerą puošė lipdyba, tapybos pano, puošnios krosnys, kolekciniai baldai.<ref>Autorių kolektyvas. ''Lietuvos dvarai ir pilys''. Vilnius: Terra Publica, 2014. P. 250</ref>
Po M. Oginskio mirties [[1902]] m. rūmų kompleksą toliau prižiūrėjo jo žmona. [[1905]] m. ji įsteigė mokyklą dvaro tarnautojų vaikams, globojo senelių prieglaudą, ligoninį, išlaikė vaikų darželį. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo rūmuose nebebuvo gyvenama - juose [[1922]] m. įsikūrė "Saulės" gimnazija, o vėliau - Žemės ūkio mokykla. [[1934]] m. rūmai atiteko Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkui. Po gaisro [[1941]] m. iki [[1953]] m. rūmai stovėjo nenaudojami. [1953]] m. buvo nuspręsta iš [[Rietavas|Rietavo]] į rūmus perkelti Žemės ūkio technikumą. [[1961]] m. buvo baigti rūmų atstatymo darbai ir juose įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. [[1965]]-[[1994]] m. rūmuose veikė Plungės statybininkų mokykla.<ref>MUKIENĖ, Danutė et al. ''Žemaičių dailės muziejus''. Vilnius: Žemaičių kultūros draugija, 1997, p. 23-24</ref>
| |||