Vienu metu [[Europa|Europoje]] praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl [[kailis|kailio]], taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena [[Elbė]]je, [[Rona|Ronoje]], [[Skandinavija|Skandinavijoje]]. Reintrodukuoti [[Bavarija|Bavarijoje]], [[Nyderlandai|Nyderlanduose]] ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.
=== Lietuvojesovietyneje lietuvoje ===
Saude lietuvis ir isprievartavo
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno [[Nemunas|Nemuno]] baseine. Jų liekanų randama [[piliakalnis|piliakalniuose]], durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. [[1555]] m. švedų kronikininko [[Olaus Magnus]]o „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad [[Lietuva]] buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja [[Europa|Europoje]]. [[1529]] m. bebrų medžioklė buvo nustatyta [[Lietuvos statutai|Pirmajame Lietuvos statute]]: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš [[Baltarusija|Baltarusijos]]. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų [[reaklimatizacija]]. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.<ref>{{TLE|1|228||Upinis bebras}}</ref>
