Hermanas Perelšteinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.56.206.88 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (CommonsDelinker keitimas)
Pakajus (aptarimas | indėlis)
vikif.
Eilutė 5:
Tėvas [[Kijevas|Kijeve]] ir [[Berlynas|Berlyne]] studijavo [[ekonomika|ekonomiką]], mėgo muzikuoti ir dainuoti, o motina [[Varšuva|Varšuvoje]] studijavo [[biologija|biologiją]]. Hermanas iš mažens pasižymėjo nepaprastais muzikiniais gabumais ir buvo priskiriamas prie vunderkindų. Pedagogė I. Volbertienė šešerių metų berniuką pradėjo mokyti skambinti fortepijonu.
 
[[1932]]–[[1940]] m. Hermanas mokėsi [[Kaunas|Kauno]] vokiečių ir žydų gimnazijoje dėstomąja [[lietuvių kalba]] ir kartu nuo [[1936]] m. lankė [[Kauno konservatorija|Kauno konservatoriją]], kur fortepijono studijas tęsė pas prof. E. Laumenskienę ir pedagogę T. Giršovičienę. Vaikystėje mėgo skaityti knygas, žavėjosi solistais [[Kipras Petrauskas|K. Petrausku]] ir [[Fiodoras Šaliapinas|F. Šaliapinu]] bei [[VienaVienos berniukų choras|Vienos]] berniukų choru]] (girdėjo koncertuojantį Kaune). [[1941]] m. vasarą su šeima [[bolševikai]] jį ištrėmė į [[Sibiras|Sibirą]], kur teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, kęsti alkį ir šaltį. Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai sugebėjimai irbei troškimas mokytis ir mokyti kitus.
 
[[1954]] m. su pagyrimu baigė [[Jakutskas|Jakutsko]] pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. [[1954]]–[[1956]] m. [[Jekaterinburgas|Sverdlovsko]] muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike.
Eilutė 11:
Grįžęs į Lietuvą, [[1956]]–[[1960]] m. Valstybinėje konservatorijoje [[Vilnius|Vilniuje]] dirbo koncertmeisteriu ir kartu mokėsi – [[1959]] m. su pagyrimu baigė minėtos mokslo įstaigos neakivaizdinio skyriaus doc. [[Klemensas Griauzdė|Klemenso Griauzdės]] choro dirigavimo klasę. [[1960]]–[[1964]] m. dėstė dirigavimą [[VPI|Vilniaus pedagoginio instituto]] Muzikos katedroje, o nuo 1964 iki [[1979]] m. buvo [[Lietuvos valstybinė konservatorija|Lietuvos valstybinės konservatorijos]] Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas. „[[Ąžuoliukas|Ąžuoliuke]]“ ir aukštosiose mokyklose išugdė būrį talentingų jaunųjų choro dirigentų.
 
[[1959]] m. rudenį Vilniuje suorganizavo berniukų chorą, kurį per kelis dešimtmečius išaugino į pavyzdingą vaikų ir jaunuolių choro studiją „[[Ąžuoliukas]]. Be daugelio dainų, su berniukais ir jaunuoliais parengė ir sudėtingų kūrinių: G. Pergolesi „Stabat Mater“, [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]] kantatą „Magnificat“, B. Brittenas „Kalėdinių giesmių apeigos“ ir „Missa brevis“, H. Purcello operą „Didona ir Enėjas“, [[Jozefas Haidnas|J. Haydno]] oratoriją „Metų laikai“, G. Fauret „Requiem“, [[Georgas Frydrichas Hendelis|G. F. Händelio]] oratoriją „Judas Makabėjus“, L. Cherubini „Requiem“, M. Duruflė „Requiem“, [[Eduardas Balsys|E. Balsio]] oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, [[Sergejus Rachmaninovas|S. Rachmaninovo]] kantatą „Pavasaris“, D. Kabalevskio „Requiem" ir kt.
 
Su „Ąžuoliuku" dalyvavo pasaulinėse konferencijose ISME [[Maskva|Maskvoje]] vaikų muzikinio ugdymo klausimais, koncertavo [[Latvija|Latvijoje]], [[Estija|Estijoje]], [[Rusija|Rusijoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Čekoslovakija|Čekoslovakijoje]], [[Vokietija|Vokietijoje]], [[Vengrija|Vengrijoje]], įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose pelnė daug pirmųjų vietų ir įvairių apdovanojimų. „Ąžuoliuko“ pavyzdžiu berniukų chorų atsirado ir kituose Lietuvos miestuose.
 
== Visuomeninė veikla ==
 
Nuo 1960 m. – Vilniaus miesto dainų švenčių dirigentas, [[1963]], 1964, [[1965]], [[1969]], [[1970]], [[1975]], [[1977]], [[1978]] m. – Lietuvos respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių dirigentas. Ne kartą dirigavo [[Ryga|Rygos]], [[Talinas|Talino]], [[Klaipėda|Klaipėdos]] ir Vilniaus berniukų chorų sąskrydžiuose, buvo Lietuvos vaikų chorų vyr. konsultantas, vaikų chorų konkursų [[žiuri]] pirmininkas ir narys, repertuarinės ir meninės komisijos narys, parašė metodinių darbų, muzikos klausimais paskelbė straipsnių ir chorų koncertų recenzijų. 1965 m. suteiktas nusipelniusio artisto, o [[1974]] m. – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardai.