Vulfstanas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pridėti Hedebiu vertimus |
Pridėta nuoroda į Drusą |
||
Eilutė 1:
'''Vulfstanas'''(Vulfstanas iš Hedebiu) – [[IX a.]] pab. keliautojas ir pirklys. Tarnavo [[anglosaksai|anglosaksų]] karaliui [[Alfredas Didysis|Alfredui Didžiajam]]. Apie patį Vulstfaną nieko nežinoma, galbūt jis buvęs danas ar anglosaksas. Tačiau istoriko ir teologo [[Orozijus|Orozijaus]] [[890]]-[[893]] m. kūrinio „Veikalas prieš pagonis“ (''Historia adversus paganos'') vertimas karaliaus Alfredo Didžiojo papildytas tekstu apie Europą į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Jame, tarpe kitų aprašymų minima Vulfstano kelionė [[Baltijos jūra]] ir jos metu surinktos žinios apie pajūrio tautas.
Pagal aprašymą Vulfstanas išvykęs į rytus iš [[Hedebiu]] (senovės skandinavų kalba: Heiðabýr, lotyniškai: Haethum, vokiškai: Haithabu) uosto pietų [[Jutlandija|Jutlandijoje]] ir per septynias paras pasiekęs [[Drusuo|Druso]] miestą [[Prūsija|Prūsijoje]]. Jam plaukiant iš dešinės gyvenę [[venedai]], o kairėje buvęs [[Langelandas]], [[Lolandas]], [[Falsteris]] ir [[Skonė]]. Toliau minimos pietų Švedijos žemės ir jų gyventojai [[svijonai]], [[Gotlandas]], [[Elandas]]. Už [[Vysla|Vyslos]] Vulfstanas pasiekęs [[aisčiai|aisčių]] (prūsų) žemes – Vitlandą, pro [[Aistmarės|Aistmares]] priplaukęs [[Drusuo|Drusą]].
Vulfstanas pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu [[medus|medaus]] ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria [[kumysas|kumelių pieną]], o prastuomenė – [[midus|midų]]. Toliau keliautojas pateikia labai vertingos informacijos apie senovės [[baltų laidojimo papročiai|baltų laidojimo papročius]] – rašoma, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės – greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas<ref>„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 164-169 psl.</ref>.
| |||