Romanas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Vizualus redagavimas Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
S rv |
||
Eilutė 1:
:: ''Apie miestą Rumunijoje žr. [[Romanas (Rumunija)]]''.
[[Vaizdas:El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha.jpg|miniatiūra|[[Migelis de Servantesas Savedra|Migelio de Servanteso Savedros]] „[[Don Kichotas]]“ buvo vienas iš pirmųjų populiarių romanų.]]
'''Romanas''' ({{pranc|roman}}, {{angl|novel}}) – [[Epas|epikos]] žanras, pasakojamasis didelės apimties, laisvos sandaros kūrinys. Romanas išsirutuliojo iš antikinio romano ([[Charitonas|Charotino]] „Chairėjas ir Kalirojė“ (I a. pr. m. e.), [[Longas|Longo]] „Dafnis ir Chlojė“, [[Heliodoras Emesietis|Heliodoro]] „Etiopiniai pasakojimai“ (III a. pr. m. e.)).
Romanas įprasmina pasaulį kaip žmogiškų kontaktų tinklą, kuris niekad neišyra ir nesibaigia, nes nesibaigia ir žmonių bendravimas. Bendriausia prasme romanas yra privataus gyvenimo epas. Tai labiausiai besikeičianti pasakojimo forma. Romanas – sintetinis žanras: jame susilydo daugelio literatūros žanrų ypatybės.
Skiriamos dvi stambios romanų grupės: tradicinis romanas ir modernusis romanas.
== Tradicinis ir šiuolaikinis romanas ==
Tradicinis romanas – priežastine logika grindžiamas [[Fabula|fabulinis]] pasakojimas, turintis visus privalomus, tradicija grindžiamus struktūros elementus: ekspoziciją, veiksmo užuomazgą, veiksmo plėtotę, kulminaciją, atomazgą, [[Epilogas|epilogą]], charakterius, pasakotoją, apibrėžtą laiką ir erdvę. [[XIX a.]] tradicinio socialinio romano pagrindinis veikėjas pirmiausia traktuojamas jo socialinės būties plotmėje. [[XX a.]] moderniajame romane tyrinėjimo objektu tampa subjektyvios psichikos procesai. Socialinė ir subjektyvystinė žmogaus koncepcijos lėmė tradicinio ir modernistinio romano esminius skirtumus.
eilutė 12 ⟶ 17:
== Skirstymas ==
Pagal charakterio atskleidimo būdą romanai nuo pat atsiradimo pasiskirstė į du struktūrinius tipus: atvirą, ekstensyvų, kuriame charakterių raida motyvuojama reikšmingais visuomeniniais santykiais, veikėjų tarpusavio santykiais, plačia socialine apžvalga, ir uždarą, intensyvų, kuriame apsiribojama individo likimu ar tik vieno jo gyvenimo epizodo vaizdavimu. Šiuo atveju romanui būdingo universalumo pasiekiama gilinantis į dvasinę substanciją, analizuojant filosofines problemas. Vientisu kūriniu romaną paverčia ne tik rišlus siužetas, bet individualus autoriaus požiūris į vaizduojamą pasaulį ir individualus stilius.
eilutė 32 ⟶ 36:
=== Tipinių romanų pavyzdžiai ===
Auklėjimo romanas: [[Žanas Žakas Ruso|Žano Žako Ruso]] „Emilis, arba Apie auklėjimą“.
| |||