1921 m. Lietuvos-Latvijos sienos sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
+infolentelė
S ~vid. nuorodos
Eilutė 11:
'''Lietuvos–Latvijos sienos sutartis''', pasirašyta [[1921]] m. [[kovo 30]] d. susitarimo aktu tarp [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Latvija|Latvijos]].<ref>https://www.e-tar.lt/rs/legalact/TAR.CE1A35660D5A/format/ISO_PDF/</ref> Nustatant sieną tarp naujai sukurtų valstybių, su tam tikrom išlygom, laikytasi [[Kuršo gubernija|Kuršo]] ir [[Kauno gubernija|Kauno gubernijų]] ribų.
 
Valstybių sienų ginčą išsprendė tarptautinė arbitražinė komisija, vadovaujama škotų diplomato [[Džeimsas Jangas Simpsonas|Džeimso Jango Simpsono]].<ref name=":1">[[Visuotinė lietuvių enciklopedija]]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. XI tomas, 579 psl.</ref> Pagal sutartį Lietuva gavo Šventosios–Palangos[[Šventoji (gyvenvietė)|Šventosios]]–[[Palanga|Palangos]] pajūrio ruožą (183 km²; buvęs [[Palangos valsčius]] ir dalis buvusio Latvijos [[Rucavos savivaldybėvalsčius|Rucavos valsčiaus]]), Latvija – dalį šiauriausių Lietuvos gyvenviečių, taip pat – ginčytinų teritorijų ([[Aknysta]], [[Budbergis|Budbergio]] valsčius]]), iš viso 290 km². Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikytina vertingesne nei žemyninė.<ref name=":1" /> [[Mažeikiai]] liko Lietuvai, bet Lietuva negavo teritorijų [[Alūkstos apskritis|Alūkštos apskrityje]], ir liko atskirta nuo Daugpilio ir [[Kalkūnai|Kalkūnų]]. Abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus. Škotų diplomato Dž. J. Simpsono vardu pavadinta viena gatvė Palangoje.
 
Siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d. „Konvencija nustatyti sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos vietose ir sutvarkyti pasienio gyventojų teisėms ir sienos perkirstojo nejudinamo turto padėčiai“. [[1929]]–[[1930]] m. sausuma einanti siena buvo demarkuota.
Eilutė 18:
Kuršo ir Kauno gubernijos didžiąja dalimi sutapo su etnografine lietuvių ir latvių riba, nepaisant to, neišvengta ginčų.
 
1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbdama [[Latvijos valstybės paskelbimas|šalies nepriklausomybę]], skirtingai nei Lietuva, nurodė valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. 1819 m. caro [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandro I]] sprendimu, [[Palangos valsčius]] buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai. Toks sprendimas iš dalies buvo priimtas dėl Kuršo pirklių spaudimo carui, siekiant, kad būtų patogiau prekiauti su Vokietija per Klaipėdos kraštą. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo Palangos kraštas buvo priskirtinas Latvijai.
 
Abiejų šalių pretenzijos buvo dar didesnės: A. Voldemaro ir šalininkų nuomone, Lietuva galėjo pagrįstai pretenduoti į [[Liepoja|Liepoją]] ir Latgalą su [[Daugpilis|Daugpilio]] miestu.<ref>1919 m. sausio 23 d. Lietuvos Ministrų kabinetas, F. 923, apl. 1, b. 24, psl. 225–228.</ref> Būta ir tokių užmojų, kaip [[Jonas Šliūpas|Jono Šliūpo]] vizija sudaryti bendrą baltiška kultūra pagrįstą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Latviai taip pat netroško perduoti Lietuvai Palangos ir Šventosios, taip pat siekė užvaldyti Mažeikius, ir nenorėjo prileisti lietuvių prie Dauguvos upės.<ref name=":2">Lietuvos sienos. Lietuva: Baltos lankos, 2009. psl. 113.</ref> Latvijos poziciją taip pat dalinai veikė Lenkija, kuri tikėjosi ties Daugpiliu susijungti su Latvija, ir tikėjosi per Latvijos valdomą Palangą prieiti prie Klaipėdos krašto. Savotišku atsaku į J. Šliūpo projektą latviai 1921 m. pasiūlė projektą sujungti Latviją su Lietuva be Vilniaus krašto ir pavadinti Aistija su sostine Rygoje.<ref name=":2" />