Vokietijos suvienijimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vokietijos susivienijimas į politiškai ir administraciškai integruotą valstybę oficialiai įvyko 1871 sausio 18-ą, Veidrodžių salėje, [[Versalio rūmai |Versalio rūmuose]] Prancūzijoje. Vokietijos žemių valdovai, išskyrus Austriją, susirinko paskelbti [[Vilhelmas I |Vilhelmą I]] iš [[Prūsijos karalystė |Prūsijos]] [[Vokietijos imperija |Vokietijos imperatoriumi]] pasekoje Prancūzų kapituliacijos [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos kare]]. Neoficialiai, ''[[de facto]]'' perėjimas iš daugelio vokiškai kalbančių valstybių į federacinę organizaciją jau kurį laiką vystėsi per formalius ir neformalius aljansus tarp valdovų. Tačiau įvairių partijų interesai trukdė susivienijimo procesui beveik šimtmetį trukusio autokratinio valdymo tarpe, pradedant [[Napoleono karai|Napoleono karų]] era, kurioje iširo [[Šventoji Romos imperija]] (1806) ir vėlesniu Vokietijos nacionalizmo augimu.

Susivienijimas patyrė įtampos dėl religinių, lingvistinių, socialinių ir kultūrinių skirtumų tarp naujosios valstybės gyventojų, tad 1871 susivienijimas reprezentavo tik mažą dalį tolimesnio didesnio vienijimosi proceso. Šventosios Romos imperatorius dažnai buvo vadinamas "Visų Vokietijų imperatoriumi"; žinių portalai kalbėdavo apie "Vokietijas" ir pačioje imperijoje, jos aukštesniosios klasės nariai būdavo vadinami "Vokietijos princais" arba "Vokietijų princais" - žemių, vienu metu vadintų [[Rytų Frankų karalystė|Rytų Frankų karalyste]] organizuotų ir valdytų kaip kišeninių valstybių nuo [[Karolis Didysis| Karolio didžiojo]] iškilimo (800m.) Kalnuotoje didžiojoje dalyje teritorijos izoliuotos bendruomenės suformavo kultūrinius, edukacinius, lingvistinius ir religinius skirtumus per tokį ilgą laiko tarpą. Devynioliktame amžiuje, dėl transporto ir komunikacijų palengvinimo, šie regionai suartėjo.