Krzysztof Penderecki: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 38:
== Religinė muzika ==
Didelei daliai Pendereckio opusų būdinga religinė tematika. Vienu iš svarbiausių, 1962 metais sukurtu kūriniu („Stabat Mater“ trims chorams a cappella) prasidėjęs kūrybos periodas buvo paženklintas dramatiškumu, emocionalia ekspresija pasižymėjusiais reikšmingų temų ir apimčių kūriniais: „Dies Irae“, skirtas Osvencimo aukoms (1968 metais apdovanotas „Prix Italia“), opera „Louduno velniai“, „Kosmogonia“ ir „Jutrznia“ I bei II, besiremiantys Rytų stačiatikių bažnyčios religinės muzikos tradicija. Daugelis kompozitoriau religinių kūrinių, tarp jų – „Lenkiškasis requeim“, sulaukė tarptautinio atgarsio, buvo atliekami įžymiose katedrose ir bažnyčiose. 1980 m. po paties Pendereckio diriguotos „Te Deum“ premjeros Asyžiuje, kūrinys atliktas Niujorke, Berlyne, Varšuvoje ir Paryžiuje. 1986 m. operos „Juodoji Kaukė“ premjera Zalcburgo festivalyje tapo išskirtiniu meniniu įvykiu. 1991 m. Miuncheno operos užsakymu Pendereckis sukūrė operą „Karalius Ūbas“ (2004 m. Varšuvos Didysis teatras ją parodė Vilniuje). Ankstyvojo laikotarpio kūriniuose gilinosi į naujų skambesių paieškas, eksperiminetavo su styginiais ir mušamaisiais instrumentais, vienas pirmųjų iš avangardistų naudojo įvairius aplinkos garsus. XX a. 7 dešimtmetyje pasuko stilizacijos ir tradicijos link, šią kryptį išlaikydamas ir vėlesnėje kūryboje. 8-9 dešimtmečio kūriniuose pastebimos ryškios sąsajos su ankstyvosiomis operomis ir R. Wagnerio muzikinėmis dramomis, XIX a. II pusės simfonine muzika, remiamasi tradicinėmis (sonatos, fugos, pasakalijos) formomis.
„Šv. Luko Pasija“ sukurta 1963-66 m. nemažiau reikšmingas Pendereckio didelės apimties kūrinys, suteikęs kompozitoriui dar daugiau populiarumo. Visų pirma todėl, kad tai buvo religinės muzikos pavyzdys, parašytas avagardine muzikos kalba ir sukurtas komunistų valdomoje Rytų Europoje. „Šv. Luko Pasijoje“ galima aptikti įvairių muzikos stilių: eksperimentinės faktūros, panaudotos dar „Raudoje Hirošimos aukoms“, balansuoja kartu su barokinėmis muzikos formomis ir retkarčiais suskambančiomis tradicinės harmonijos ir melodijos nuotrupomis. Pendereckis šiame kūrinyje panaudoja ir serializmą, kuriame garsų eilės remiasi BACH motyvu, kuris naudojamas perskirti tradicinius muzikos elementus nuo eksperimentinių.
eilutė 44 ⟶ 46:
Tokį savo kompozicinio stiliaus pokytį Pendereckis aiškindamas, jog avangardo eksperimentavimas nuėjo per toli, norėdamas pranokti Vakarų muzikos išraiškos galimybes: „Avangardas suteikė universalizmo iliuziją. Stockhauseno, Nono, Boulezo ir Cage’o muzikos pasauliai mums, jaunuoliams, gyvenusiems socialistinio režimo estetikoje, vėliau – patyrusiems išsivadavimą...Aš netrukau suprasti, jog, vis dėlto, šios naujovės, eksperimentavimai, labiau destruktyvūs nei konstruktyvūs“. Pendereckis pridėjo, jog jis buvo išgelbėtas nuo formalistinių avangardo spąstų, sugrįžęs prie tradicijos .
1980 m. „Solidarumas“ Pendereckiui užsakė sukurti kūrinį skirtą skulptūros Gdanske atidengimui už žuvusiuosius per 1970 m. riaušes. Tuomet Pendereckis sukūrė „Lacrimosa“, kurį vėliau išplėtė ir pavadino „Lenkiškuoju requiem“ (1980-84, 1993, 2005), tapusiu vienu ryškiausių kompozitoriaus vėlyvojo kūrybos laikotarpio kūrinių.
== Apdovanojimai ==
| |||