|
== Kūryba ==
Beveik visa K. Debiusi kūryba yra programinė. Kompozitoriaus kūrybaimuzikai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai, [[Vagneris|R. Vagneris]], [[Modestas Musorgskis|M. Musorgskio]] kūryba (su juo susipažino, dirbdamas dvare, Rusijoje).
Paryžiuje K. Debiusi ypač susidomėjo indonezietišku mušamųjų instrumentų orkestru gamelanu. Jį nustebino ir sužavėjo egzotiškos muzikos skoningumas, subtilumas ir natūralumas. Gamelano muzikantų meistriškumas jam pasirodė įspūdingesnis už vakarietišką. K. Debiusi gėrėjosi nepaprasta vakarietiškos kultūros muzikantų raiškos laisve ir jų meno savaimingumu. Iš gamelano kompozitorius perėmė keletą muzikinių dalykų: pentatoninę dermę, šviesią skambesio spalvą, lengvą ir skaidrią audinio faktūrą.
Nepaisant prastokos kompozitorius reputacijos (kūrėjas nepaisydavo koncertų organizatorių įgeidžių, garsėjo kaip sunkaus charakterio žmogus ir užsispyrėlis), jo kūriniai XIX a. pabaigoje skambėjo vis dažniau. Geriausi šio laikotarpio kompozicijos buvo Styginių kvartetas g-moll (1893) ir simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (1894). Anot prancūzų kompozitoriaus P. Boulezo, romantizmo epochos saulėlydį bei modernios muzikos pradžia siejama būtent su K. Debiusi „Fauno popietę“. Beje, tikrasis kūrinio pavadinimas buvo „Fauno popietės preliudas“, nes K. Debiusi ketino sukurti dar keletą dalių, tačiau to taip ir nepadarė.
1893 m. K. Debiusi pamatė Maurice‘obelgų poeto [[Maurice Maeterlinck|Moriso MaeterlinckoMeterlinko]] dramą „Pelėjas ir Melisanda“ ir nuo tada mąstė apieparašyti operą pagal šį siužetą. 1902 m. Paryžiaus Komiškoji opera pastatė K. Debiusi penkių veiksmų operą „Pelėjas ir Melisanda“. Kompozitorius kūrinį vadino „lyrine drama“. Joje pasakojama viduramžių pilyje vykstanti dviejų įsimylėjėlių istorija. Ši kompozicija nuo pat pradžių buvo laikoma šedevru: vokalo ir instrumentinės muzikos, taip pat veiksmo ir muzikos vienovė tiesiog nepranokstama. „Pelėjas ir Melisanda“ tapo vienu svarbiausių naujojo muzikinio teatro pirmavaizdžių. Operos muzika subtili, tiksli ir paslaptinga, garsumas beveik niekada nepakyla aukščiau ''mezonegu vidutiniškai forte''garsios dinamikos. Orkestrinė muzika spalvingesnė nei bet kurios kitos operos ir net, ko gero, simfonijos.
Nuo 1902 m. K. Debiusi parašė daug fortepijoninių ciklų: „Estampai“ (1903), „Vaizdai“ (1905,; 1907), „Vaikų kampelis“ (1908), Preliudai (1910,; 1913), Etiudai (1916), „Šeši antikiniai epigrafai“ (1915). Fortepijoninė Debiusikompozitoriaus muzika labai įvairi, originalios formos, joje daug regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, prancūziškos ir ispaniškos muzikos, egzotiškų kraštų motyvų. K. Debiusi atsisakė tradicinės fortepijono, kaip mechaninio instrumento, sampratos ir ieškojo naujų spalvinių galimybių. Fortepijoninis Debiusiautoriaus stilius ne mažiau subtilus nei jo orkestrinė muzika: kūriniams būdinga skaidrumas ir erdvumas, iškalbingi apmirštantys garsai, ritminių impulsų nykimas ir skambesių susiliejimas į spalvų dermes, lengva ir įnoringa abareskos faktūra. Muzika nepaprastai plastiška, nuotaika kinta nuo paslaptingiausių kuždesių iki džiaugsmingiausio šelsmošėlsmo.
1905 m. K. Debiusi sukūrė svarbiausią ir didžiausią orkestrinį kūrinį „Jūra“ – „tris simfoninius eskizus“. Šiame opuse geriausiai įkūnytos Debiusikompozitoriaus ne kartą gvildentos mintys apie naują simfonijos sampratą, o orkestruotė laikoma viena genialiausių muzikos istorijoje. Kūrinio dalys turi pavadinimus „Nuo aušros iki pusiaudienio“, „Bangų žaismas“, „Vėjo ir jūros pokalbis“. Pagrindinis išraiškos krūvis tenka ritmui, kuris neįtikėtinai įvairus, jautrus ir lankstus.<ref name=":0" />
== Kūrinių sąrašas ==
|
