Claude Debussy: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atmestas 82.140.130.212 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (86.38.36.163 keitimas) |
||
Eilutė 36:
== Biografija ==
{{tvarkyti}}
Kompozitoriaus kūrybiniai atradimai susipynę su jo asmeninio gyvenimo vingiais, todėl kiek platesnė įvykių apžvalga turėtų padėti geriau suvokti šio menininko kūrybos tikslus ir įkvėpimo šaltinius<ref name=":0">Šarūnas Nakas. Šiuolaikinė muzika. Šviesa, Vilnius, 2002, p. </ref>.
K. Debiusi gimė neturtingoje šeimoje, tėvas buvo smulkus piklys, motina siuvėja. Jis niekada nelankė mokyklos – tėvai jį mokė namuose. Groti pradėjo nuo devynerių, tuo tarpu dešimties metų K. Debiusi įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur mokėsi pas žymius pedagogus: A. Lavignacą (solfedžio), A. Marmontelį (fortepijoną), E. Durandą ir E. Guiraud (harmoniją), C. Francką (kompoziciją). Būdamas 12 metų, jau grojo [[Šopenas|F. Šopeno]] koncertą fortepijonui. 1884 metais, baigdamas konservatoriją, gavo Romos premiją už kantatą „Sūnus palaidūnas" (''L‘enfant prodigue''), kurios dėka keletą metų gavo progą mokytis Italijoje. Tuo periodu K. Debiusi nemažai keliavo aplankė ne tik Italiją bet ir Vieną bei Rusiją. Rusų kompozitorių kūryba padarė įtakos jo muzikinei kalbai.
Beveik visi K. Debiusi kūriniai yra programinė muzika. Kompozitoriaus kūrybai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai, [[Vagneris]], [[Modestas Musorgskis|Musorgskio]] kūryba (su juo susipažino, dirbdamas dvare, Rusijoje).▼
Nuo 1888 metų Prancūzijos nacionalinės muzikų draugijos, nuo 1909 m., Paryžiaus konservatorijos aukštosios pedagogų tarybos narys. K. Debiusi kaip muzikos kritikas rašė muzikos straipsnius spaudoje – „Revue Blanche“ (1901), „Gil Blas“ (1903), „Revue Musicale S. I. M.“ (1912-14). Jis garsėjo šmaikščiu ir kandžiu stiliumi, tikslia kalba, nesitaikstymu, geru humoro jausmu. Muziko kritikos straipsniai buvo surinkti ir išleisti knygoje „Ponas Croche, antidiletantas" (1923) (''Monsieur Croche, anti-dilettante'').
== Kūryba ==
▲Beveik visi K. Debiusi kūriniai yra programinė muzika. Kompozitoriaus kūrybai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai,
Paryžiuje K. Debiusi ypač susidomėjo indonezietišku mušamųjų instrumentų orkestru gamelanu. Jį nustebino ir sužavėjo egzitiškos muzikos skoningumas, subtilumas ir natūralumas. Gamelano muzikantų meistriškumas jam pasirodė įspūdingesnis už vakarietišką. Debiusi gerėjosi nepaprasta vakarietiškos kultūros muzikantų raiškos laisve ir jų meno savaimingumu. Iš gamelano kompozitorius perėmė keletą muzikinių dalykų: pentatoninę dermę, šviesią skambesio spalvą, lengvą ir skaidrią audinio faktūrą.<ref name=":0" />
Nepaisant prastokos Debiusi reputacijos (kompozitorius nepaisydavo koncertų organizatorių įgeidžių, garsėjo kaip sunkaus charakterio žmogus ir užsispyrėlis), jo kūriniai XIX a. pabaigoje skambėjo vis dažniau. Geriausi šio laikotarpio kompozicijos buvo Styginių kvartetas g-moll (1893) ir simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (1894), dažnai laikomas pirmuoju šiuolaikinės muzikos kūriniu, žyminčiu romantizmo epochos saulėlydį ir impresionizmo pradžią.<ref name=":0" /> Anot prancūzų kompozitoriaus P. Boulezo, modernios muzikos pradžia siejama su K. Debiusi „Fauno popietę“. Beje, tikrasis kūrinio pavadinimas buvo „Fauno popietės preliudas“, nes K. Debiusi ketino sukurti dar keletą dalių, tačiau to taip ir nepadarė.<ref name=":0" />
1893 m Debiusi pamatė Maurice‘o Maeterlincko dramą „Pelėjas ir Melisanda“ ir nuo tada mąstė apie operą pagal šį siužetą. 1902 m. Paryžiaus Komiškoji opera pastatė K. Debiusi penkių veiksmų operą „Pelėjas ir Melisanda“. Kompozitorius kūrinį vadino „lyrine drama“. Joje pasakojama viduramžių pilyje vykstanti dviejų įsimylėjėlių istorija. Ši kompozicija nuo pat pradžių buvo laikoma šedevru: vokalo ir instrumentinės muzikos, taip pat veiksmo ir muzikos vienovė tiesiog nepranokstama. „Pelėjas ir Melisanda“ tapo vienu svarbiausių naujojo muzikinio teatro pirmavaizdžių. Operos muzika subtili, tiksli ir paslaptinga, garsumas beveik niekada nepakyla aukščiau ''mezo forte'' dinamikos. Orkestrinė muzika spalvingesnė nei bet kurios kitos operos ir net, ko gero, simfonijos.<ref name=":0" />
Nuo 1902 m. Debiusi parašė daug fortepijoninių ciklų: „Estampai“ (1903), „Vaizdai“ (1905, 1907), „Vaikų kampelis“ (1908), Preliudai (1910, 1913), Etiudai (1916), „Šeši antikiniai epigrafai“ (1915). Fortepijoninė Debiusi muzika labai įvairi, originalios formos, joje daug regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, prancūziškos ir ispaniškos muzikos, egzotiškų kraštų motyvų. Debiusi atsisakė tradicinės fortepijono, kaip mechaninio instrumento, sampratos ir ieškojo naujų spalvinių galimybių. Fortepijoninis Debiusi stilius ne mažiau subtilus nei jo orkestrinė muzika: kūriniams būdinga skaidrumas ir erdvumas, iškalbingi apmirštantys garsai, ritminių impulsų nykimas ir skambesių susiliejimas į spalvų dermes, lengva ir įnoringa abareskos faktūra. Muzika nepaprastai plastiška, nuotaika kinta nuo paslaptingiausių kuždesių iki džiaugsmingiausio šelsmo. <ref name=":0" />
1905 m Debiusi sukūrė svarbiausią ir didžiausią orkestrinį kūrinį „Jūra“ – „tris simfoninius eskizus“. Šiame opuse geriausiai įkūnytos Debiusi ne kartą gvildentos mintys apie naują simfonijos sampratą, o orkestruotė laikoma viena genialiausių muzikos istorijoje. Kūrinio dalys turi pavadinimus „Nuo aušros iki pusiaudienio“, „Bangų žaismas“, „Vėjo ir jūros pokalbis“. Pagrindinis išraiškos krūvis tenka ritmui, kuris neįtikėtinai įvairus, jautrus ir lankstus.<ref name=":0" />
== Kūrinių sąrašas ==
eilutė 57 ⟶ 65:
* Simfoninis triptikas „Noktiurnai“ (''Les Nocturnes'') (1899) ir „Paveikslai“ (''Images'') (1909-1912)
* Trys simfoniniai eskizai „Jūra“ (''La Mer'') (1908)
=== Instrumentams ir orkestrui: ===
* Fantazija fortepijonui (1890)
* 2 šokiai arfai ir styginių orkestrui (1911)
=== Kameriniai: ===
| |||