Velnias: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 4 metus
S
Atmestas 78.58.24.27 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Springhead keitimas)
No edit summary
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
S (Atmestas 78.58.24.27 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Springhead keitimas))
{{otheruse|mitologinę figūrą lietuvių mitologijoje|velnią krikščionybėje|[[Šėtonas]]}}
{{Baltų religija}}
'''Velnias''' ('''Kaulinis bernassenis''') – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.
 
Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., [[Algirdas Julius Greimas|Greimo]]) manymu – dar ir karo dievas.
Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
 
Atėjus [[krikščionybė|krikščionybei]] velnias buvo paverstas piktąja dvasia ([[ŠėtonsŠėtonas|Šėtonu]]), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.