Karšuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kraštovardžio ''Karšuva'' kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *''karšuva'' (<*''karsava''?), kuriuo viduramžių lietuviai galėję nediferencijuotai vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius pietinius kuršius ir kitus karšuviečių protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma. XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas,<ref>[[1413]] m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi [[Vytautas]] ir jo atstovai tvirtino, kad [[Klaipėda]] su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.</ref>, tačiau vėliau, matyt, vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę ''Žemaičių'' dalį.

Karšuvos žemę minintys XIII–XV a. šaltiniai žinių apie šios žemės ribas nepateikia; neatmestina, kad apie XIII a. vidurį Karšuvos ribos galėjo iš esmės sutapti su tuo metu jau galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis. Vis dėlto kalbininkas [[Antanas Salys|A. Salys]] ir juo sekę istorikai (Z. Ivinskis, R. Batūra, A. Nikžentaitis ir kt.) Karšuvą lokalizavo ne visame Žemaičių aukštumos senkapių kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, teritorijoje tarp Dubysos ir [[Minija|Minijos]] vidurupių /tarp [[Dubysa|Dubysos]] ir [[Kuršių marios|Kuršių marių]]);<ref>Salys A., ''Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets'' //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202; Gudavičius E., ''Mindaugas'', Vilnius, 1998, p. 176.</ref>; kai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII–XIV a. [[Žemaitija|Žemaičių]] teritorinę struktūrą, Karšuvos žemę, arba kunigaikštystę, prilygina Medininkų, Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, t. y. valsčiams.

Po [[1260]] m. įvykusio Durbės mūšio politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę „dialektologinę“ [[Žemaitija|Žemaitiją]], t. y. tiek tuo metu besiformuojantį „žemaičių dūnininkų“ arealą (jam kurį laiką priklausė ir dab. Šiaulių apylinkės), tiek būsimą „žemaičių dounininkų“ arealą ar bent jau žymią jo dalį (buvusią kuršių [[Ceklis|Ceklio]] žemę ir kt.; [http://www.voruta.lt/kas-vadovavo-zemaiciams-durbes-musyje/ anot I. Baranauskienės], po [[Šiaulių mūšis|Šiaulių mūšio]] ([[1236]]) Lietuvos įtakon patekusį Pietų Kuršą Karšuva galėjo „kontroliuoti“ ir iki 1260 m.). Vakaruose (dab. [[Klaipėda|Klaipėdos]] apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą,<ref>Žr. 2-ąją išnašą.</ref>, pietuose ji ribojosi su [[Skalva]], o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ (pastarieji vakarinių žemaičių, t. y. karšuviečių palikuonių taip vadinti dar ir XIX a.) skyrė [[Karšuvos giria]] ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi palei visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus), o maždaug iki XII ir XIII a. sąvartos atliko tarpgentinės [[dykra|dykros]] funkciją.

[[1253]] m. karalius [[Mindaugas]] mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Vokiečių ordinui užrašė Karšuvos valsčių,<ref>Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 35.</ref>, o 1257 m. − visą Žemaitiją (1259 m. šį užrašymą pakartojo), taigi kartu ir visą Karšuvą. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, [[1259]] m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. II pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, *ant dabartinio [[Kūplė]]s piliakalnio (prie [[Jūra (upė)|Jūros upės]] − [[Šilalės rajonas|Šilalės rajone]], [[Vilkų Laukas|Vilkų Lauke]]) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba [[Georgenburgo pilis]] (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su [[1336]] m. dab. [[Jurbarkas|Jurbarko]] teritorijoje įsteigtu [[Jurgenburgas|Jurgenburgu]]<ref>[[1259]]-[[1260]] m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kūplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. [[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] straipsnį [http://www.lis.lt/print.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=15&ArchyvasPSL=9&ArchyvasKiekis=1 Dėl šv. Jurgio pilies.]</ref>), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; [[1260]] m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą [[Durbės mūšis|Durbės mūšyje]], iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į [[Klaipėda|Klaipėdą]].

[[1289]] m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą.<ref>Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.</ref>.

XII ar XIII a. (būsimos) Karšuvos žemės teritorijos pietvakarių dalyje susiformavo iš daugelio šaltinių žinomas Karšuvos valsčius; galimas daiktas, kad seniausias šio valsčiaus administracinis centras buvo šalia dabartinio [[Karšuva (kaimas)|Karšuvos]] kaimo (už poros km į šiaurės rytus nuo [[Skaudvilė]]s) esantis [[Ivangėnų I piliakalnis]].<ref>Almonaitis V., Kraštas XIII–XV amžiuje //Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai (sud. D. Klajumienė), Vilnius, 2004, p. 67.</ref>).