Karšuva: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 9:
Karšuvos žemę minintys XIII–XV a. šaltiniai žinių apie šios žemės ribas nepateikia; neatmestina, kad apie XIII a. vidurį Karšuvos ribos galėjo iš esmės sutapti su tuo metu jau galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis. Vis dėlto kalbininkas [[Antanas Salys|A. Salys]] ir juo sekę istorikai (Z. Ivinskis, R. Batūra, A. Nikžentaitis ir kt.) Karšuvą lokalizavo ne visame Žemaičių aukštumos senkapių kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, teritorijoje tarp Dubysos ir [[Minija|Minijos]] vidurupių /tarp [[Dubysa|Dubysos]] ir [[Kuršių marios|Kuršių marių]])<ref>Salys A., ''Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets'' //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202; Gudavičius E., ''Mindaugas'', Vilnius, 1998, p. 176.</ref>; kai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII–XIV a. [[Žemaitija|Žemaičių]] teritorinę struktūrą, Karšuvos žemę, arba kunigaikštystę, prilygina Medininkų, Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, t. y. valsčiams.
Po [[1260]] m. įvykusio Durbės mūšio politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę „dialektologinę“ [[Žemaitija|Žemaitiją]], t. y. tiek tuo metu besiformuojantį „žemaičių dūnininkų“ arealą (jam kurį laiką priklausė ir dab. Šiaulių apylinkės), tiek būsimą „žemaičių dounininkų“ arealą ar bent jau žymią jo dalį (buvusią kuršių [[
== Istorija ==
| |||