Prancūzų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prancūzų kalba susidarė iš liaudinės [[lotynų kalba|lotynų kalbos]], išstūmusios vietines kalbas. Iki [[romėnai|romėnų]] įsiveržimo į [[Galija|Galiją]] (58-52 m. pr. m. e., vadovavo [[Julijus Cezaris]]) šiuolaikinės Prancūzijos teritorijoje daugiausia gyveno [[keltai|keltų]] gentys, kurias romėnai vadino [[Galai|galais]], tačiau buvo ir kitų etninių/kalbinių grupių – [[iberai|iberų]] pietų Prancūzijoje ir [[Ispanija|Ispanijoje]], [[ligūrai|ligūrų]] Viduržemio jūros pakrantėje, [[graikai|graikų]] savo kolonijose (pvz., Masalijoje šiuolaikinio [[Marselis|Marselio]] vietoje), [[finikiečiai|finikiečių]], [[vaskonai|vaskonų]] (Prancūzijos pietvakariuose).

Nors prancūzai mėgsta save kildinti iš [[galai|galų]] (''nos ancêtres les Gaulois''), tačiau šiuolaikinėje prancūzų kalboje yra mažiau nei 200 keltiškos kilmės žodžių (daugiausia vietovių ir augalų pavadinimų bei [[žemdirbystė]]s [[terminas|terminų]]). Savo ruožtu, kai kurie gališki žodžiai, kuriems nebuvo atitikmenų lotynų kalboje, pateko į lotynų kalbą (pvz., [[apranga|aprangos]] pavadinimas ''les braies''). Lotynų kalba greitai tapo visos Galijos [[lingua franca]], vartojama [[prekyba|prekybos]], valstybiniams ir [[švietimas|švietimo]] reikalams (tačiau tai buvo ne klasikinė lotynų kalba, o šnekamoji [[liaudinė lotynų kalba]], kuria kalbėjo romėnų kareiviai ir prekybininkai).

Viduramžių italų poetas [[Dante Alighieri|Dantė]], lotyniškai rašydamas savąją ''[[De vulgari eloquentia]]'', romanų kalbas suskirstė taip: „''nam alii oc, alii si, alii vero dicunt oil''“ („vieni sako oc, kiti sako si, o dar kiti sako oïl“). Tuo jis išskyrė 3 kalbų grupes: ''oïl kalbas'' (šiaurės Prancūzijoje); ''oc kalbas'' (pietų Prancūzijoje) ir ''si kalbas'' ([[Italija|Italijoje]] ir [[Iberijos pusiasalis|Iberijos pusiasalyje]]). Šiuolaikiniai kalbininkai viduramžių Prancūzijos kalbas skirto į 3 geografinius pogrupius: ''[[Oïl kalbos|Langue d'oïl]]'' ir ''[[Oksitanų kalba|Langue d'oc]]'' yra dvi pagrindinės grupės, o trečioji, [[Franko-provansalų kalba|Frankų-provansalų]], laikoma tarpine tarp pirmųjų dviejų grupių.

Šiuolaikinė prancūzų kalba yra ''langue d'oïl'', t. y. kalba, kuri vartoja žodį "oïl" (dabartinėje kalboje "oui"), reiškiantį „taip“. Šios kalbos (pikardų, valonų, frankų, normanų) buvo veikiamos germaniškų kalbų, kuriomis kalbėjo užkariautojai [[frankai]] (nuo [[Klovis|Klovio I]] valdymo laikų išplėtę savo įtaką į visą šiaurinę Galiją). Šiuolaikinė prancūzų kalba susidarė iš [[Paryžius|Paryžiaus]] apylinkėse vartotos ''Oïl'' kalbos (frankiškoji teorija), arba iš standartizuotos oficialios kalbos, kuri rėmėsi visoms ''Oïl'' kalboms būdingomis savybėmis ([[lingua franca]] teorija). Žodis ''Oïl'' kilęs iš lotyniškojo ''hoc ille'' („taip yra“).

{| class="prettytable"

Dabartinė prancūzų kalba turi Il-de-Franso, Puatjė, Normandijos, Pikardijos, Valonijos, Lotaringijos, [[Burgundija|Burgundijos]] tarmes ir pietryčių (frankų provansalų) tarmių grupę.

* liaison (jungimas): žodžio gale esantis priebalsis, paprastai s, x, z, t, d, n ir m, dažniausiai netariamas (tačiau žodžio pabaigoje esantys 'c', 'r', 'f', ir 'l' paprastai yra tariami). Kai kitas žodis prasideda balsiu, netariamas priebalsis yra tariamas, kad sudarytų jungtį tarp dviejų žodžių. Kai kuriais atvejais jungimas yra privalomas, pvz., ''s'' žodžių junginiuose ''les amants'' ar ''vous avez''; kai kurie yra neprivalomi arba kinta priklausomai nuo tarmės ar registro, pvz., pirmoji ''s'' junginiuose ''deux cents euros'' ar ''euros irlandais''; kai kuriais atvejais jungtis nedaroma, pvz., ''s'' junginyje ''beaucoup d'hommes aiment''. Jei žodžio gale esantis priebalsis sudvigubinamas ir prirašoma netariama raidė ''e'' (pvz., ''Parisien'' → ''Parisienne''), tas priebalsis visada aiškiai ištariamas.

||Atsiprašau || ''Pardon'' / ''désolé'' (jei sako vyras) / ''désolée'' (jei sako moteris)