Ramana Maharšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Hugo.arg perkėlė puslapį Ramana Maharišis į Ramana Maharšis (anksčiau buvo nukreipiamasis) |
pild. |
||
Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija
|vardas=Ramana Maharšis
|fonas=rel
|vaizdas=Ramana 3 sw.jpg
|vaizdo dydis=200px
|antraštė=
|gimimo vardas=Venkataramanas Ajaras
|gimė={{gimė|1879|12|30}}
|gimimo vieta=[[Tiručulis]], [[Tamilnadas]]
|mirė={{mirė|1950|4|14|1879|12|30}}
|mirties vieta=[[Tiruvanamalajus]], [[Tamilnadas]]
|palaidojimo vieta=
|gyv_vieta=
|tautybė=[[tamilai|tamilas]]
|pilietybė=
|sutuoktinis=
|tėvai=Sundaramas Ijaras / Alagamal Ijar
|vaikai=
|religija=[[hinduizmas]]
|įšventintas=
|palaimintas=
|kanonizuotas=
|kanonizavo=
|veikla=atsiskyrėlis, dvasinis mokytojas, poetas
|sritis=
|parašas=
|pastabos=
}}
'''Šri Ramana Maharšis''' ({{ta|இரமண மகரிசி}}, {{sa|रमणमहर्षिः|Ramaṇa Mahaṛṣi}}, [[1879]]
== Biografija ==
▲'''Šri Ramana Maharšis''' ({{ta|இரமண மகரிசி}}, {{sa|रमणमहर्षिः|Ramaṇa Mahaṛṣi}}, [[1879]] m. [[gruodžio 30]] d. – [[1950]] m. [[balandžio 14]] d.) – [[tamilai|tamilų]] kilmės žymus Indijos [[guru|dvasinis mokytojas]], [[Advaita vedanta|advaitos-vedantos]] atstovas. Tikrasis vardas – Venkataramanas Ajaras. Vėliau jį pavadino Maharšis (kas reiškia „didysis išminčius“), o Ramana yra sutrumpinimas iš Venkataramanas.
Gimė kaip Venkataramanas Ijaras (''Veṅkaṭarāman Aiyar'') pietų Indijoje, [[Tamilnadas|Tamilnade]] Tiručulio (''Tiruccuẕi'') kaimelyje (~50 km į pietus nuo Madurajaus), [[smarta brahmanai|smarta brahmanų]] (Ijarų) šeimoje. Tėvas Sundaramas Ijaras buvo teismo advokatas. Venkataramanas Ijeras dar turėjo du brolius – dvejais metais vyresnį Nagasvamį ir šešeriais metais jaunesnį Nagasundaramą, taip pat seserį Alamelu. Gimtajame kaime lankė pradinę tamilišką mokyklą, vėliau metams išsiųstas į Dindigalo mokyklą, kur įgijo anglų kalbos žinių. Būdamas dvylikos, Venkataramanas neteko tėvo, todėl su motina ir broliais bei seserimi persikėlė pas savo dėdę iš tėvo pusės Subajarą, gyvenusį [[Madurajus|Madurajuje]]. Ten lankė Skoto pagrindinę mokyklą, taip pat – amerikiečių misijos mokyklą. 1895 m., būdamas 16-os metų, Venkataramanas iš savo giminaičio Ramasvamio išgirdo apie [[Arunačala|Arunačalos]] kalną. Nuo to laiko, jis ėmė skaityti „Didžiąją puraną“ (''Periya-purāṇam''), aprašančią [[šaivizmas|šaivų]] šventųjų gyvenimus, bei ėmė domėtis bendrai dvasiniu gyvenimu. Po metų jis išgyveno mirties potyrį bei Aukštesniojo Aš išgyvenimą. Po šio nutikimo jis atsižadėjo pasaulietinio gyvenimo (tapo [[sadhu|sanjasinu]]), paliko namus iš išėjo prie [[Arunčala|Arunačalos kalno]] ([[Tiruvanamalajus|Tiruvanamalajuje]]), kur praleido visą savo gyvenimą.
[[File:Sri Ramana Maharshi in 1902.jpg|thumb|left|180px|Ramana 1902 m. – anksčiausia žinoma jo nuotrauka]]
Patekęs į Arunačalą atsidėjo tyliam viešpaties [[Šiva|Šivos]] Arunačalešvaros garbinimui. Nors oficialiai į sanjasinus Ramana įšventintas nebuvo, jis nusiskuto plaukus, išmetė turėjus pinigus, maistą bei rūbus (brahmano įšventinimo juostą – jadžniapavitą). Pradžioje jis praktikavo [[samadhis|samadhį]] pagrindinėje Arunčalešvaros šventykloje, bet vėliau pasitraukė nuo trukdymų į tamsią kriptą už [[linga|šiva-lingos]]. Svamį Ramaną ėmėsi globoti vienas kitas sadhus, jis apsistodavo tai vienoje, tai kitoje šventykloje, giraitėje. Su niekuo nebendravo, nors tylos įžado priėmęs nebuvo. Vienas dvasininkas Anamalajus Tambiranas buvo sumanęs garbinti Ramaną kaip šventyklos dievybę, ir ėmė lieti ant jo pieną, sandalą ir kitus aukojimo lajus. Ramana anglimi užrašė prieštaravimą tokiam jo sudievinimui. Palaipsniui apie Ramaną ėmė sklisti kalbos, ir jį ėmė lankyti vis daugiau smalsuolių, bandė sužinoti, iš kur jis esąs. Iš giminaičio apie Ramaną sužinojusi jo motina nuvyko į Arunčalą ir bandė perkalbėti svamį grįžti namo, tačiau šis tvirtai laikėsi savo atsižadėjimo.
Ramana apsigyveno Virupakšos oloje Arunačalos kalne, kur jį lankydavo įvairūs žmonės, taip pat ir kiti sadhūs, teiraudamiesi jo paaiškinti nesuprantamas šventraščių vietas. Ramana atsakydavo užrašais lentelėje. [[1903]] m. Ramaną jo oloje aplankė žymus atsiskyrėlis, poetas [[Ganapatis Munis]] ir prašė paaiškinti, kaip įgyti [[tapasas|tapasą]] (dvasinį įkarštį). Ramana jam nurodė tirti savąjį Aš, ir jis taip rasiąs tapasą. Ganapatis, paveiktas atsakymo, paskelbė Ramaną savuoju [[guru]] ir jam suteikė Bhagavano Šri Ramanos Maharšio titulą. Ganapatis Munis paskyrė Ramanai kelias savo poemas – „Keturiasdešimt Šri Ramanos garbinimo posmų“ (''Śrī Ramaṇa catvāriṃśat'') bei „Šri Ramanos giesmę“ (''Śrī Ramaṇa gīta'').
Nuo [[1916]] m. iki savo mirties [[1922]] m. su Ramana gyveno jo motina Alagamal. Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta šiva-linga, pavadinta Matribhūtešvara („Motina Tapusysis Viešpats“). Šioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana, o [[1939]] m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas. Į ašramą pas Ramaną ėmė plūsti ne tik indai, bet ir vakariečiai (pirmasis [[1911]] m. jį aplankė [[tesofija]] besidomėjęs britų tarnautojas Frankas H. Hamfrisas, vėliau – žymus britų rašytojas [[W. Somerset Maugham|V. Somersetas Mohamas]]). Ramana rūpindavosi ašrame apsigyvenusiais gyvūnais – karvėmis, beždžionėmis, šunimis, paukščiais. Ypač mėgo ašrame gyvenusią karvę Lakšmę, kuri, jo teigimu, irgi patyrusi samadhį. Ramana Maharšis visą gyvenimą praleido savo [[ašramas|ašrame]], niekur iš Arunačalos nevyko. Laiką leido priiminėdamas svečius, skaitydamas, durstydamas lapų lėkštutes, ruošdamas daržoves.
1948 m. Ramanai buvo diagnozuota [[sarkoma]], tiek operacijos, tiek [[ajurveda|ajurvedinės]] priemonės nepadėjo ir 1950 m. balandžio 14 d. Ramana Maharšis mirė (kaip teigiama – patyrė mahanirvaną). Ramanos kūnas palaidotas šalia motinos šiva-lingos. [[1967]] m. toje vietoje pastatyta šventykla.
== Kūriniai ==
Ramana rašė retai, o savo nedidelį palikimą proza ar eilėmis sukūrė daugiausia atsakinėdamas į klausimus.
Svarbiausias jo veikalas – [[tamilų kalba|tamiliškai]] parašytas „Keturiasdešimt posmų apie Esatį“ (''Uḷḷadu nāṟpadu''). Taip pat sukūrė eiliuotą veikalą „Pamokymų syvai“ (''Upadeśa-sāra''), kur išdėstyta advaita vedantos esmė, sueiliavo 5 stotras Arunčalai (''Aruṇācala pañcakam''). Didžiuma jo raštų tamiliški, bet jis taip pat rašė [[malajalių kalba|malajalių]] ir [[telugų kalba|telugų]] kalbomis.
[[File:Sri-Ramana-Sramam-photo46.jpg|thumb|left|240px|Ramanos ašramas]]
Ramanos pokalbius su pašnekovais užrašinėdavo ar iš atminties atgamindavo Maharšio pasekėjas Mungala S. Venkataramiahas. 1955 m. jis savo užrašus trimis tomais išleido pavadinimu „Pokalbiai su Šri Ramana Maharšiu“ (''Talks with Sri Ramana Maharshi''), tačiau dar anksčiau, peržvelgęs Venkataramiaho užrašus, iš Lenkijos kilęs teosofas, visuomenės veikėjas [[Maurice Frydman|Morisas Frydmanas]] 1939 m. išleido knygą „Maharšio evangelija, Bhagavano Šri Ramanos Maharšio atsakymai į klausimus, užduotus atsidavusiųjų“ (''Maharshi’s Gospel'') – šią knygą peržiūrėjo ir vietomis pataisė pats Ramana. 1923 m. kitą pokalbių su Ramana knygą "Aš kas? " (''Nāṉ-ār'') parašė Maharšiui atsidavęs Šivaprakašamas Pilajus – jis su Ramana bendraudavo tik gaudamas atsakymus ant smėlio ar grifelinės lentelės, ir viską užrašydavo iš atminties grįžęs namo. Vėliau šis veikalas gerokai pakeistas paties Ramanos. Apie Ramaną, naudojantis įvairia medžiaga, [[hagiografija]]s sukūrė T. M. P. Mahadevanas, Šri Krišna Bhikšu, Gabrielė Ebert.
== Ramanos mokymas ==
Į visų dvasinius klausimus Ramana atsakydavo – "aš kas? ". Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi savęs pažinime – t. y., tyrime, siekiant sužinoti iš kur kyla mintis apie „aš“. Ramanos teigimu, žmogui nėra ko siekti, ieškoti už savęs ribų – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė ([[atmanas]]), tik to dar nėra patyręs. [[Protas]], jo kuriami įsivaizdavimai apie save – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.
== Literatūra ==
eilutė 12 ⟶ 62:
* [http://www.ramana-books.narod.ru/ Knygos rusų kalba]
▲{{commons|Ramana Maharshi}}
[[Kategorija:Indijos dvasininkai]]
[[Kategorija:Vienuoliai]]
| |||