Puntukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 88.222.24.49 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas) |
|||
Eilutė 21:
Puntuko akmenyje iškalti [[Lituanica|Lituanicos]] lakūnų [[Steponas Darius|Stepono Dariaus]] ir [[Stasys Girėnas|Stasio Girėno]] bareljefai bei jų [[testamentas|testamento]] žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu, [[1943]] m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius [[Bronius Pundzius]], 10-ųjų skrydžio metinių proga.
Kam kilo mintis įamžinti Dariaus ir Girėno žygį garsiajame Puntuko akmenyje, ir šiandien nėra aišku. Rašytojas ir lakūnas Jonas Dovydaitis savo apysakoje „Juodi debesys" aprašydamas šį įvykį pasakoja, jog jį išprovokavo vokiečių sumanymai. Apsakymo herojus Kauno restorane nugirdo vokiečio skulptoriaus samprotavimus apie didingą Puntuko akmenį ir kad vertėtų jame iškalti Reicho ministro okupuotų Rytų teritorijų reikalams A.Rozenbergo bareljefą.
Žinoma, J.Dovydaitis sovietiniais laikais rašytoje knygoje greičiausiai norėjo kontrasto principu prikergti odiozinę asmenybę, esą paskatinusią lietuvius veikti priešingai. Galimas dalykas, jog milžiniško akmens skulptūrinio apiforminimo galimybes pirmieji iš tikrųjų įžvelgė svetimšaliai, bet jiems nebūtinai rūpėjo Hitlerio ministras. Pas mus neretai atsitinka, kad kas nors vertingu Lietuvoje imama laikyti tik po to, kai įvertina svetimšaliai.
Šiaip ar taip idėja kilo ir buvo nuspręsta ją įgyvendinti Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio 10-mečiui. Tačiau reikėjo nuveikti ne tik skulptūrinį, bet ir nemažą organizacinį darbą, nes kiekviena veikla reikalauja lėšų. Visi anksčiau surinkti pinigai pražuvo, todėl teko rinkti iš naujo. Asmens, kuris šį darbą atliktų, ieškoti nereikėjo - Tomas Zauka jau buvo užsidegęs idėją įgyvendinti iš principo. Aeroklubo pirmosios laidos lakūnas, valgęs duoną iš buhalterio darbo, kurį paskalsindavo pianinų ir fortepijonų derinimu, buvo ryžtingas ir patriotiškai nusiteikęs. Tačiau sovietinių laikų aprašymuose, kai buvo draudžiama rodyti kitas su šiais reikalais susijusias asmenybes, Zaukos veikla organizuojant Puntuko skulptūrinius darbus bei vėliau - Dariaus ir Girėno palaikų slėpimą, buvo vaizduojama kaip vienišo didvyrio triūsas. Ši klaidinga nuostata prasismelkė ir į dabartinius tekstus.
1942 m. T.Zauka šitam darbui palaiminimą gavo iš žymiai didesnių autoritetų. Tai - buvęs LAK valdybos narys (buvęs Karo aviacijos štabo viršininkas) pulkininkas leitenantas Juozas Narakas, kuris ėjo Vidaus reikalų tarėjo pareigas okupacinėje administracijoje, Karo muziejaus viršininkas generolas V.Nagevičius, pulkininkas leitenantas K.Ališauskas, majorai -Z.Valaitis, V.Jablonskis (buvęs karo aviacijos Foto tarnybos viršininkas) ir J.Mikėnas (buvęs Karo aviacijos I eskadrilės vadas). Beje, pastarieji keturi buvo Karo muziejuje sudarytos komisijos, skirtos rūpintis Dariaus ir Girėno relikvijomis, nariai. Karo muziejuje kukliu muziejininku dirbo ir generolas S.Raštikis, kuris taip pat pareikšdavo savo nuomonę šiais reikalais.
Dariaus ir Girėno įamžinimo darbas, nors ir vokiečių okupacijos sąlygomis, buvo ne tik visuomenės, bet ir lietuviškos administracijos palaikomas.
1941-1942 metais dirbdamas „raudonojo teroro" muziejuje T.Zauka galėjo oficialiai važinėti po Lietuvą, „rinkdamas eksponatus", ir kartu rinkti lėšas Puntuko paminklui.
Prieš pradėdamas „Puntuko operaciją" T.Zauka nuo 1942 m. rugsėjo 1 d. dirbo Vilniaus savivaldybės technikos ir tiekimo direkcijoje, o gruodžio 1 d. buvo atleistas pačiam prašant. Kad galėtų išlaikyti šeimą, pardavinėjo savo vertingus daiktus.
Dariaus ir Girėno bareljefus su jų testamento ištrauka ėmėsi kalti skulptorius Bronius Pundzius. Pasitelkęs savo gerą pažįstamą marijampolietį Vytautą Giraitį, kuris karui prasidėjus su šeima atvyko į Anykščius pas žmonos gimines, pradėjo darbą 1942 m. lapkričio 18 d. Prieš tai Mečislovas Laumelis, kuris užsiėmė tiekimu, sukalė prie Puntuko iš lentų pašiūrę šilumai (ir garsui) sulaikyti. Viršuje buvo įdėtas stiklinis langas. M.Laumelis, kilęs iš Suvalkų Kalvarijos, mokęsis Kauno konservatorijoje, prasidėjus karui su šeima ir mažamečiais vaikais apsigyveno Anykščiuose. Kiek vėliau buvo pasitelkta dar trejetas akmentašių ir darbas vyko didžiąją paros dalį. Darbininkus maitino Aldona Liutkevičiūtė-Laumelienė.
Sunkus darbas buvo sėkmingai baigtas 1943 m. liepos 16 dieną.
(Informacinis šaltinis: http://bukdetektyvas.lt/nuotraukos/puntuko-atidengimo-ceremonija-kam-kilo-mintis-iamzinti-dariaus-ir-gireno-zygi-garsiajame-p/)
=== Kilmė ===
| |||